Kiekvienas ateitininkas, duodamas įžodį, pasižada uoliai eiti ateitininko pareigas. Ši medžiaga pristato, kokios tos pareigos yra. Siūloma išanalizuoti šį dokumentą kuopoje ir skirti tam užtektinai laiko – suorganizuoti susirinkimų ciklą (paskirti bent 3 susirinkimus), kad kiekvienas ateitininkas ir besiruošiantis tapti ateitininku kuopos narys žinotų, kokias pareigas prisiima, duodamas įžodį. Siūloma pasidalinti, kaip kiekvienam sekasi pareigas vykdyti.

     Dievo meilė pažadina mūsų meilę. Mes atsiliepiame savo gyvenimo būdu, kuris palaiko tokią meilę. Dievo meilė mumyse pažadina meilę žmogui, meilė tampa skleidžiama. Meilė žmogui – tai dalinimasis šia Dievo dovana. Dievo meilė pakeičia žmogų. Tampame kitokie. Keičiasi mūsų norai, gyvenimo supratimas, požiūris į žmogų ir visus kitus žemiškus dalykus. Tai Dievo veikimas per Šventąją Dvasią. (Iš šv. Jadvygos Karalienės seserų rekolekcijų pagal Mykolo Giedraičio gyvenimo liudijimą: „Apreikšti meilę, ištikimai nešant kryžių“. Seserys ant savo abito nešioja išsiuvinėtą raudonos spalvos širdį su kryžiumi).

      Biblija, Pr, 25 sk.: Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu). „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė...
      Biblija, Pr, 27 sk.: Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane.“ Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas: „Ak, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino. Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“ Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas. Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, ­ tarė savo tėvui, ­ ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu.“ Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ ­ „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, ­ atsakė šis. Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“ Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą.“ Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“

     Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.

     1791 m. gegužės 3 d. tuometinėje Lenkijos - Lietuvos valstybėje buvo priimta nauja Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, kuri teisės požiūriu tikrai buvo progresyvi viso pasaulio mastu. Po to šalyje sekė eilė svarbių istorinių įvykių, sukrėtusių tuometinę Lietuvos - Lenkijos valstybę ir nulėmusių Jos tragišką likimą. Šiame straipsnyje tuos senus, šiandien dar iki galo mūsų nesuprastus istorinius įvykius pabandysiu panarplioti ir įvertinti tuometinės lietuvių tautos ir Lietuvos interesų požiūriu, todėl nenorėčiau sutikti, kad tai, kas čia parašyta, yra kažkokia dabartinės Rusijos propaganda ar kritiškas žvilgsnis į mums draugišką Lenkiją. Svarbiausias tikslas tebūna rasti tiesą, kokia ji vienam ar kitam šiandieninės Lietuvos piliečiui skaudi bebūtų.

     Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint į jokias nepalankias gyvenimo aplinkybes. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*. Jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinių, doros ir meno pagalba žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau visiška ar tobula žmogaus ar tautos laimė tegali būti pasiekta tik siejant ją su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

     Viešpats kalbėjo Mozei: „Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir jiems pasakyk: 'Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Viešai pabark giminietį, tada tu dėl jo neturėsi nuodėmės. Nekeršyk savo tautiečiams ir nejausk jiems pagiežos. Mylėk savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats: laikykitės mano nustatymų'“. (Kun 19, 1–2. 17–19a).

Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas

     Astravo atominė elektrinė (Astravo AE, oficialiai Baltarusijos AE, brus. Беларуская АЭС, rus. Белорусская АЭС) – statoma 2 blokų (2400 megavatų) branduolinė jėgainė Baltarusijoje. Atominė elektrinė su rusiškais reaktoriais AES-2006 statomi Baltarusijos lietuvių etninių žemių centre - Gervėčių krašte, netoli Mikailiškių (Šulninkų kaime), Astravo rajone, 20 km iki Lietuvos sienos. Lietuviškų etninių žemių žemėlapį su aprašymu galima rasti Internete: viduramziu.istorija.net/etno/etno19a.htm. Jame pagal Lietuvių kalbos instituto atliktus kalbų paplitimo Rytų Lietuvoje mokslinius tyrimus parodytos vietovės, kuriose buvo kalbama lietuvių, baltarusių, lenkų kalba. Žemėlapį sudarė P. Gaučas, A. Vidugiris. Šiandien naujai statoma Baltarusijos AE kelia didelę grėsmę ir visos Lietuvos ekosistemai, gamtai, nes esama teritorija yra Nemuno ir Neries baseino aukštupyje.

    Pamąstykime apie individo ir bendruomenės santykį fizikos mokslo akimis. Kalbant argumentuotai apie mūsų tautą, valstybę, žmones, politiką, trokštamą gerą gyvenimą pradėsiu tokiu palyginimu: Turime gėlę, pamerktą vazoje ir akmenėlį. Kuo šie materialaus fizikinio pasaulio objektai fizikos mokslo požiūriu panašūs ir kuo skiriasi? Atominiu lygmeniu tarp šių dviejų fizikinių objektų – gėlės ir akmenėlio esminių skirtumų nėra, nes jie sudaryti iš tų pačių elementų - atomų. Panašiai, taip, kaip ir pasaulyje žmonės kaip individai yra tokie patys, nors dvasine prasme jie yra skirtingi kaip asmenys.

     Kokią didžiulę žalą bendram visuomenės gėriui, bendruomenei daro individualizmas, galima pavaizduoti prisimenant personažus nuo mokyklos laikų žinomos Krylovo pasakėčios, kai kiekvienas individualus personažas - gulbė, vėžys ir lydeka traukia vežimą į savo pusę, o vežimas nejuda iš vietos. Apie individualizmo daromą žalą visuomenei šiandien mums gali padėti atskleisti ir šių dienų pamokantys tragiški gyvenimiški pavyzdžiai.

     Sekant Lietuvos bendrojo švietimo rodiklius ir tarptautinius rezultatus galima konstatuoti, kad mūsų Lietuvos švietimo sistema serga. Jai yra reikalingas geras gydytojas. Pirmiausia, reikia tikslios paciento ligos diagnozės, po jos - paskirti tinkamus vaistus ligai išgydyti.

     Dievas ketvirtuoju įsakymu: „Gerbk savo tėvus“, įsako gerbti ir mylėti savo tėvus ir visus geradarius. Taigi šis Įsakymas siejasi ir su mūsų protėviais, tauta, istorija. Nepažinęs jų, negalėsi pamilti jų už visa gera, ką padarė, o už jų klaidas - prisiimti atsakomybę. Ar esame orūs, nuoseklūs istorinei tiesai, ar esame lojalūs savo kraštui Lietuvai? Taip, mes stengiamės labiau pažinti savo Tėvynę Lietuvą ir savo tautos istoriją, tradicijas, kultūrą. Mūsų pažinimui labai svarbią įtaką daro tai, kokios pozicijos vienu ar kitu klausimu laikosi šių dienų istorikai. Pavyzdžiui, atradus naują istorinį faktą, gali visiškai pasikeisti suvokimo situacija, aprašymai, interpretacijos. Taigi, pamąstykime apie tai.