Šiuo metu iš naujo atgyja diskusijos Lietuvos švietimo tema, naujai išrinktas prezidentas Gitanas Nausėda neskubėdamas ieško išmintingų patarėjų edukologų. Šias mintis užrašiau, remdamasis krikščioniška bei edukologijos mokslo išmintimi, nes Dievas ir mokslas vienas kitam neprieštarauja.

     Valstybinės švietimo sistemos teikiamame ugdyme yra svarbiausia tai, ar mokykla padeda ugdytiniui rasti savo gyvenimo prasmę. Teisingai atsakytas šis klausimas tuo pačiu yra ir bet kokio blogio prevencija tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Visa tai susiję su mokyklos teikiama pasaulėžiūra. Reikėtų suprasti, kad „neutralios“ švietimo diegiamos pasaulėžiūros nebūna. Jei vaiko neugdome lietuviškos šeimos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, tai kyla pavojus, kad tą tuščią vietą sieloje užims ir paprastai užima kita pasaulėžiūra, pavyzdžiui, vaikų nelaimei, „gatvės“ filosofija, pvz., hedonizmas - malonumų ieškojimas ir pan. Ji dažnai veda prie rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos, perdėto seksualinio aktyvumo. Deja, būna ir tragiškų atvejų - dvasinė, o kaip to pasekmė, net ir fizinė žūtis. Tuo pačiu pabandysime atsakyti ir į klausimą, kodėl Lietuvoje tokios dažnos yra savižudybės? Švietimo strategams būtina iš naujo įvertinti žmogaus prigimties mechanizmą: mokyklos ugdoma pasaulėžiūra turi nedviprasmiškai mokinius vesti į jų vidinę dvasios šventovę, link jų sąžinės tobulėjimo.

     Mūsų daugelį amžių išpažįstama Europos krikščioniška tradicija parodo tą kelią per Kristų link krikščioniškų vertybių puoselėjimo. Deja, tarpukaryje Lietuvoje veikusių krikščioniško ugdymo, dažnai vadinamų katalikiškomis, mokyklų veikla dar nėra visiškai atkurta, kad tęstų tėvų namuose pradėtą vaikų katalikišką ugdymą, nors ir LR Konstitucija garantuoja tėvų teises ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Beje, terminas „katalikiška mokykla“ iš tikrųjų priklauso Bažnyčios institucijai ir jurisdikcijai. Tad susitarkime, kad analizuodami bendrą valstybės švietimo situaciją ir galimą kaitą dažniausiai kalbėsime apie valstybines ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklas ir jų teikiamą ugdymą, finansuojamą iš visų Lietuvos gyventojų lėšų, sumokamų į savivaldybių biudžetus. Autentiškos katalikiškos mokyklos šiandien yra negausios, nes jos vos išgyvena iš negausių Bažnyčios institucijos lėšų ir dalinės valstybinės paramos, skirtos vykdyti valstybės bendrojo ugdymo programą. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje juridiškai atskirtos, tačiau tos institucijos privalėtų žymiai glaudžiau bendradarbiauti visų bendram gėriui, neapsiribodamos tik viena pasirenkama tikybos disciplina. Ši atskira disciplina veikiau atrodo tik kaip viena nuomonė šalia viso bendrojo švietimo sistemos teikiamo ugdymo. Suprantu, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet kiekviena šeima juk turi daugiau ar mažiau savo puoselėjamas vertybes, įsitikinimus, kurie konstituciškai privalo būti tęsiami ugdymo procese mokykloje. Jei esame demokratiška valstybė, neturėtume pamiršti, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, ne laisvamaniai. Deja, valstybės teikiama savivaldybių mokyklų bendrojo ugdymo politika pasaulėžiūros srityje neatitinka šios realybės, taigi, tada turime pripažinti, kad bendrąja prasme tokia valstybės švietimo politika nepaiso ir iškreipia daugumos tėvų valią. Galbūt ne visi iš jų yra praktikuojantys katalikai, tačiau bent jau prigimtinės vertybės yra aiškiai įvardintos Lietuvos valstybės gyventojų masinėse apklausose. Šiuo metu, deja, dėl menko edukologijos mokslo dėsnių supratimo, situacija naudojasi liberalūs politikai. Jie, Lietuvos švietimą palenkdami savo politiniams interesams, jaunimo ugdymą formuoja pagal savo ideologijos rėmus, tariamai „laisvos“ ir globalios visuomenės formavimo klišes. Be abejo, tokiu būdu, pradėdami nuo jaunimo ugdymo valstybinėse mokyklose, ateityje jie tikisi gausinti neoliberalizmo doktrinos formuojamą savo elektoratą. Didele dalimi, manau, tai jiems pavyksta. Tačiau toks kelias nėra garbingas, nes iš tikrųjų tokiu būdu pažeidžiamos konstitucinės tėvų teisės. Paprastai tėvai tokio savo konstitucinių teisių pažeidimo negali pastebėti ar tinkamai įvertinti, nes yra mažai kompetentingi edukologijos moksle, priešingai, jie yra labiau lojalūs mokyklai ir jos teikiamam ugdymui tokiam, koks jis yra. Be to, ugdymas yra ilgas procesas, besitęsiantis nuo mokslo pradžios iki mokinio brandos ir net per visą gyvenimą. Tokią susiklosčiusią situaciją švietime veikiau galima būtų įvardinti kaip tam tikrą tylų ir paslėptą nusikaltimą prieš Lietuvos visuomenę. Kaip užbėgti už akių tokiam jaunimo auklėjimo požiūriu nusikalstamam žingsniui? Agresyviai švietime besireiškiančiam neoliberalizmui ir laisvamanybei yra vienintelė alternatyva - krikščioniška pasaulėžiūra. Todėl ji turėtų būti perteikiama ne vien tik disciplinos principu, bet ir integruotai per visas pamokas: istoriją, lietuvių literatūrą ir kitas pamokas. Pavyzdžiui, į privalomą perskaityti lietuvių literatūros knygų sąrašą būtina įtraukti krikščioniškos pasaulėžiūros Lietuvos poetus, rašytojus, istorikus. Jų bendras auklėjamasis poveikis moksleivių ugdyme turi atitikti daugumos tėvų išpažįstamų tradicinių vertybių proporcijas. Dėl savo auklėjamojo poveikio netradicinių pažiūrų ir kultūrų literatūra Lietuvos švietime negali vyrauti. Toks jų vyravimas ugdomuoju požiūriu formuoja perdėm kritišką, netgi sukuria protesto situaciją prieš šeimos paveldimas tradicines krikščioniškas vertybes. Pasekmės yra tokios, kad namuose tėvų pradėtas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus sustoja ir nebegali toliau tęstis mokykloje. Tačiau tikroji Lietuvos švietimo misija yra per visą auklėjimo procesą mokykloje Lietuvos jaunimui, pradedant jų tėvų pasirinkimu, perduoti istoriškai ir kultūriškai susiklosčiusias Europos tradicines krikščioniškas vertybes. Tai yra daugelį amžių mūsų protėvių išbandyta ir pasiteisinę, ir tai būtent gali padėti ugdytiniams rasti savo gyvenimo prasmę, išugdyti patriotines nuostatas darbuotis Tėvynėje savo šeimos, savo tautos, valstybės ir visos žmonijos labui. Gražu būtų edukologams patyrinėti, kaip šis auklėjimo procesas vyksta didelę ugdymo patirtį turinčiose, pavyzdžiui, UK Londono savivaldybių mokyklose. Galų gale, vėliau tokia perimta išmintis ir patirtis atsiperka su kaupu mūsų visuomenei ir valstybei, tautos kultūrai. Europietiškos krikščioniškos vertybės kiekvieną asmenį dvasiškai pakylėja, atnaujina jo asmeninį gyvenimą, žmogiškus santykius, kūrybą, atitraukia nuo žlugdančio savanaudiškumo, tarnavimo kūno malonumams, trapaus pinigų dievaičio garbinimo. Palanki mūsų tautai šiandieninė politinė situacija, nes esame laisvi ES ir NATO nariai, subrandino poreikį nuo iki šiol gyvuojančios perdėm ateistinės mokyklos pereiti prie vakarietiškos europietiškos mokyklos, siekiančios mokinių ugdyme artėti link dvasine prasme gyvo, mylinčio ir gailestingo Kristaus asmens dieviškojo ir žmogiškojo idealo.


Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 60 svečių ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose