Vienas iš svarbiausių valstybės prioritetų yra švietimo sritis. Tai, be abejo, ypač aktualu mūsų tėveliams, kurie augina savo atžalas ir leidžia jas į mokyklą. Nesigilinant į konkrečią situaciją Jūsų mokykloje, kurioje yra labai daug gėrio, nukreipsiu žvilgsnį į bendrą švietimo situaciją Lietuvos valstybėje. Tam reikia specialių edukologijos žinių ir supratimo. Dabartinio švietimo priešistorė yra ne pati gražiausia, nes mūsų šalis beveik 50 metų išbuvo Sovietų Sąjungos švietimo sistemoje kaip integrali jos dalis. Krikščioniškas žodis, auklėjimas kristocentriška dvasia buvo stipriai užspaustas, o ateizmo kultūra buvo beatodairiškai diegiama. Gal todėl ir šiandien turime skaudžias tokio ugdymo pasekmes, kurios persekioja mus iki šiol. Aišku, patys savęs „išsitraukti už plaukų“ iš tokio praeityje suformuoto ydingo liūno negalime. Vienintelė išeitis – semtis geros patirties iš kitų šalių, kurios nepatyrė ateizmo priespaudos ir išlaikė savo švietimą ideologiškai nepažeistą. Šias mintis užrašiau, remdamasis krikščioniška bei edukologijos mokslo išmintimi, nes Dievas ir mokslas vienas kitam neprieštarauja.

     Valstybinės švietimo sistemos teikiamame ugdyme yra svarbiausia tai, ar mokykla padeda ugdytiniui rasti savo gyvenimo prasmę. Teisingai atsakytas šis klausimas tuo pačiu yra ir bet kokio blogio prevencija tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Visa tai susiję su mokyklos teikiama pasaulėžiūra. O tai yra vienas iš edukologijos mokslo dėsnių, todėl reikėtų suprasti, kad „neutralios“ švietimo diegiamos pasaulėžiūros, kaip kai kas galvoja, nebūna. Jei vaikui nediegiame lietuviškos šeimos tradicinių krikščioniškų vertybių, tai kyla pavojus, kad tą tuščią vietą sieloje užims ir paprastai užima kita pasaulėžiūra, pavyzdžiui, vaikų nelaimei, „gatvės“ filosofija, pvz., hedonizmas - malonumų ieškojimas ir pan. Ji dažnai veda prie rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos, perdėto seksualinio aktyvumo. Deja, būna ir tragiškų atvejų - dvasinė, o kaip to pasekmė, net ir fizinė žūtis. Dėl tokio ultraliberalaus švietimo valstybinio finansavimo, be abejonės, pasaulėžiūroje atsiranda vienas fenomenas: jei valstybė imasi kuo daugiau finansuoti tokį savo švietimą, ji, nori to ar nenori, tačiau taip pat didina ir ultraliberalizmo propagandą jaunimo tarpe, gausina jo atnešamą nepamatuojamą žalą savo tautai ir valstybei. Švietimo strategams būtina iš naujo įvertinti žmogaus prigimties mechanizmą: mokyklos ugdoma pasaulėžiūra turi nedviprasmiškai mokinius vesti į jų vidinę dvasios šventovę, link jų sąžinės tobulėjimo.

     Mūsų daugelį amžių išpažįstama Europos krikščioniška tradicija parodo tą kelią per Kristų link krikščioniškų vertybių puoselėjimo. Deja, tarpukaryje Lietuvoje veikusių krikščioniško ugdymo, dažnai vadinamų katalikiškomis, mokyklų veikla dar nėra visiškai atkurta, kad tęstų tėvų namuose pradėtą vaikų katalikišką ugdymą, nors ir LR Konstitucija garantuoja tėvų teises ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Beje, terminas „katalikiška mokykla“ iš tikrųjų priklauso Bažnyčios institucijai ir jurisdikcijai. Tad susitarkime, kad analizuodami bendrą valstybės švietimo situaciją ir galimą kaitą dažniausiai kalbėsime apie valstybines ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklas ir jų teikiamą ugdymą, finansuojamą iš visų Lietuvos gyventojų lėšų, sumokamų į savivaldybių biudžetus. Autentiškos katalikiškos mokyklos šiandien yra negausios, nes jos vos išgyvena iš negausių Bažnyčios institucijos lėšų ir dalinės valstybinės paramos, skirtos vykdyti valstybės bendrojo ugdymo programą. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje juridiškai atskirtos, tačiau tos institucijos privalėtų žymiai glaudžiau bendradarbiauti visų bendram gėriui, neapsiribodamos tik viena pasirenkama tikybos disciplina. Ši atskira disciplina veikiau atrodo tik kaip viena nuomonė šalia viso bendrojo švietimo sistemos teikiamo ugdymo. Suprantu, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet kiekviena šeima juk turi daugiau ar mažiau savo puoselėjamas vertybes, įsitikinimus, kurie konstituciškai privalo būti tęsiami ugdymo procese mokykloje. Jei esame demokratiška valstybė, neturėtume pamiršti, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų yra apsisprendę katalikai, nors ne visi praktikuojantys, bet ne laisvamaniai. Čia taip pat reiktų teisingai suprasti ir įvertinti žmogaus prigimtį, kad gilus įsitikinimas ateina kiek vėliau, ugdantis metai iš metų po apsisprendimo. Tokį apsisprendimą lemia prigimtinės šeimos vertybės, ilgametė Lietuvos krikšto tradicija. Deja, valstybės teikiama savivaldybių mokyklų bendrojo ugdymo politika pasaulėžiūros srityje neatitinka šios realybės. Taigi, tada turime pripažinti, kad bendrąja prasme tokia valstybės švietimo politika nepaiso ir iškreipia daugumos tėvų valią, išreikštą Lietuvos valstybės gyventojų apklausose. Dėl menko edukologijos mokslo dėsnių supratimo, šitokia situacija naudojasi liberalūs politikai. Jie, Lietuvos švietimą palenkdami savo politiniams interesams, jaunimo ugdymą formuoja pagal savo ideologijos rėmus, tariamai „laisvos“ ir globalios visuomenės formavimo klišes. Be abejo, tokiu būdu, pradėdami nuo jaunimo ugdymo valstybinėse mokyklose, ateityje jie tikisi gausinti neoliberalizmo doktrinos formuojamą savo elektoratą. Didele dalimi, manau, tai jiems pavyksta. Tačiau toks kelias nėra garbingas, nes iš tikrųjų tokiu būdu pažeidžiamos konstitucinės tėvų teisės. Paprastai tėvai tokio savo konstitucinių teisių pažeidimo negali pastebėti ar tinkamai įvertinti, nes yra mažai kompetentingi edukologijos moksle, priešingai, jie yra labiau lojalūs mokyklai ir jos teikiamam ugdymui tokiam, koks jis yra. Be to, ugdymas yra ilgas procesas, besitęsiantis nuo mokslo pradžios iki mokinio brandos ir net per visą gyvenimą. Tokią susiklosčiusią situaciją švietime veikiau galima būtų įvardinti kaip tam tikrą tylų ir paslėptą nusikaltimą prieš Lietuvos visuomenę. Kaip užbėgti už akių tokiam jaunimo auklėjimo požiūriu nusikalstamam žingsniui?

     Agresyviai švietime besireiškiančiam neoliberalizmui yra vienintelė alternatyva - krikščioniška pasaulėžiūra. Todėl ji turėtų būti perteikiama ne vien tik disciplinos principu, bet ir integruotai per visas pamokas: istoriją, lietuvių literatūrą ir kitas pamokas. Pavyzdžiui, į privalomą perskaityti lietuvių literatūros knygų sąrašą būtina įtraukti krikščioniškos pasaulėžiūros Lietuvos poetų, rašytojų, istorikų. Jų bendras auklėjamasis poveikis moksleivių ugdyme turi atitikti daugumos tėvų išpažįstamų tradicinių vertybių proporcijas. Dėl savo auklėjamojo poveikio netradicinių pažiūrų ir kultūrų literatūra Lietuvos švietime negali vyrauti. Toks jų vyravimas ugdomuoju požiūriu formuoja perdėm kritišką, netgi sukuria protesto situaciją prieš šeimos paveldimas tradicines krikščioniškas vertybes. Pasekmės yra tokios, kad namuose tėvų pradėtas vaikų auklėjimas pagal savo įsitikinimus sustoja ir nebegali toliau tęstis mokykloje. Tačiau tikroji Lietuvos švietimo misija yra per visą auklėjimo procesą mokykloje Lietuvos jaunimui, pradedant jų tėvų pasirinkimu, kaip numato mūsų Konstitucija, perduoti istoriškai ir kultūriškai susiklosčiusias Europos tradicines krikščioniškas vertybes. Tai yra daugelį amžių mūsų protėvių išbandyta ir pasiteisinę, ir tai gali padėti ugdytiniams rasti savo gyvenimo prasmę, išugdyti patriotines nuostatas darbuotis Tėvynėje savo šeimos, savo tautos, valstybės ir visos žmonijos labui. Gražu būtų edukologams patyrinėti, kaip šis auklėjimo procesas vyksta didelę ugdymo patirtį turinčiose, pavyzdžiui, UK Londono savivaldybių mokyklose. Šv. Kalėdų laikotarpiu čia vyksta nepaprastai gražūs ir įdomūs renginiai, ypač vaidinimai, paruošti moksleivių su jų auklėtojais. Į renginius kviečiami tėveliai, parapijos bendruomenė. Pavyzdžiui, tokie vaidinimai vyksta Trijų Karalių tema, kada jie ateina sveikinti užgimusį kūdikėlį Jėzų. Tokie renginiai labai patrauklūs, populiarūs, dvasiškai labai praturtina visą mokyklos bendruomenę. Mokiniai išmoksta dovanas ne tik gauti, bet ir duoti, dalintis gėrybėmis su kitais. Galų gale, vėliau tokia perimta išmintis ir patirtis atsiperka su kaupu mūsų visuomenei ir valstybei, tautos kultūrai. Europietiškos krikščioniškos vertybės kiekvieną asmenį dvasiškai pakylėja, atnaujina jo asmeninį ir bendruomeninį gyvenimą, ugdydamos krikščioniška dora paremtus santykius tarp žmonių, kurie šiandien yra pašliję, puoselėja aktualų tausojantį ir kūrybišką žmogaus santykį su gamta, atitraukia žmogų nuo dvasiškai jį žlugdančio savanaudiškumo, tarnavimo kūno malonumams ir trapiam pinigų dievaičiui. Gamtos ekologiją reikia pradėti nuo žmogaus ekologijos, kitaip visi pražūsime. Palanki mūsų tautai šiandieninė politinė situacija, nes esame laisvi ES nariai, subrandino poreikį nuo iki šiol gyvuojančios perdėm ateistinės mokyklos pereiti prie vakarietiškos europietiškos mokyklos, siekiančios mokinių ugdyme artėti link dvasine prasme gyvo, mylinčio ir gailestingo Kristaus asmens dieviškojo ir žmogiškojo idealo.


D i e v a s ir T ė v y n ė

Savo veikla sekime Kristaus žvaigždę...

Karaliai išminčiai pagarbina Jėzų

Giotto: Adorazione dei Magi

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Lietuvos vizija remiasi:

  • Šv. Raštu ir Katalikų Bažnyčios tradicija
  • Lietuvos pranciškonais
  • Ateitininkija
  • Krikščionimis demokratais
  • Lietuvos partizanais
  • Poetais ir rašytojais vysk. M. Valančiumi, Maironiu, O. Milašiumi, B. Brazdžioniu...
  • Dvasininkais šv. Jonu Pauliumi II, pal. J. Matulaičiu, kun. A. Svarinsku...
  • Autoritetais šv. Kazimieru, prof. S. Šalkauskiu, A. Maceina, akad. Z. Zinkevičiumi ir kt.

Šiluvos šventovė - Dangaus vartai Lietuvai

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Sveikiname kardinolą Sigitą Tamkevičių

Arkivyskupo Gintaro Grušo kalba vasario 16-osios pokylyje

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Pasitikėdami Dievo Apvaizda, melskim apsaugos 91 psalme

Šv. Juozapo malda

Karantino metu kasdien 20:00 val. drauge su savo šeimomis melstis Šv. Juozapo malda, kuria nuo amžių tikintieji kreipdavosi į šv. Juozapą – Bažnyčios globėją ir užtarėją visuose išbandymuose. Tai bus mūsų maldos tiltas, jungiantis mus su Viešpačiu ir vienus su kitais. Jis primins mums meilingą šv. Juozapo užtarimu siunčiamą pagalbą! Šiuo metu Lietuvoje skambės bažnyčių varpai.

Į TAVE, PALAIMINTASIS JUOZAPAI, kreipiamės vargų spaudžiami.
Melsdami Tavo švenčiausią Sužadėtinę pagalbos,
    su pasitikėjimu prašome, kad ir Tu mus globotum.
Dėl tos skaisčios meilės, kuri Tave jungė su nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja,
    ir dėl to tėviško džiaugsmo, su kuriuo glaudei prie savęs Kūdikėlį Jėzų,
    maloningai pažvelk į visus, kuriuos Jėzus Kristus yra atpirkęs savo Krauju,
    ir mūsų reikaluose padėk mums savo galia ir užtarimu.
Rūpestingasis šventosios Šeimos Sarge, saugok Jėzaus Kristaus žmones.
Mylimasis Tėve, padėk mums išvengti visokių klaidų ir nupuolimų.
Galingasis Gelbėtojau, stiprink mus kovoje su tamsos galybėmis ir,
    kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančio jo gyvybei pavojaus,
    taip dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių,
    o kiekvieną mūsų nuolat globok, kad, stiprinami Tavo pavyzdžio ir pagalbos,
    galėtume šventai gyventi, Dievo malonėje numirti ir pasiekti amžinąją dangaus laimę.
Amen.

Lietuvos vyskupai

Dialogas

   „[...] jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis - pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę...“ (Kol 1, 17-19).
   Neseniai kalbėjausi su vienu vyresniojo kurso universiteto studentu. Jis man pasakė: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“
   „Teisybė, – atsiliepiau. –Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro. Norėdamas įvaldyti bet kurį dalyką, žmogus turi būti tikras filosofas – t. y. išmanyti to dalyko teoriją.“
   „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ – paklausė studentas.
   Nusišypsojau sau ir atsakiau: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“
   „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – paklausė jis.
   „Taigi,“ – atsakiau pritariamai.
   „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“
   O tu ar ieškai centrinės ašies, aplink kurią sukasi tikrovė? Ar žinai, kad pats vidurys ir viso ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Visiškai Jam atsidavęs atsidursi pačiame viduryje to, kas gera ir reikšminga.
   Šlovinu Tave, Jėzau, nes Tu esi visa ko centras ir pagrindas, viskas laikosi Tavimi ir dėl Tavęs.

Pirmoji Komunija „Šventoji Dvasia“

Savo dvasios akimis atraskime, tada sekime Kristų - Gyvenimo žvaigždę!


Šie vyrai stebisi žvaigžde...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 33 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose