Nobelio premija buvo apdovanoti mokslininkai, kurie pagal supernovų sprogimus galaktikose nustatė Visatos greitėjantį plėtimąsį. Kad Visata plečiasi buvo spėjama jau nuo A. Einšteino laikų. Tai įrodė šviesos, atkeliavusios iš tolimų galaktikų poslinis link raudonojo šviesos spektro dalies. Kitų nuomone, pagal fizikinius dėsnius Visata turėtų sustoti plėstis ir tam tikru momentu po Didžiojo sprogimo turėtų pradėti trauktis. Tačiau realybė pasitvirtino kita, kad Visata plečiasi ir ne bet kaip, bet greitėdama. Tą verčia daryti mokslininkų nustatoma taip vadinama "tamsioji energija", kuri pagal skaičiavimus užpildo apie 70 proc. visos Visatos energijos ir masės. Plačiau apie tuos mokslinius atradimus, hipotezes galima išgirsti TV kanalų "Discovery science" ir "National geographic" laidose apie Visatą ir Jos paslaptis. Tai turėtų būti įdomu sužinoti daugeliui žingeidžių žmonių. Idomu, kad mokslas šio pasaulio fizikinį paveikslą dažnai atskleidžia stulbinančiai panašų į tą, kurio logika sutaria su Apreiškimu, pavyzdžiui, kontingentišką, kaip visiškai atskirą ir nebūtiną Dievui kūrinį, manau, šiuo atžvilgiu ne tokį, kurio vaizdą randame induizmo ar jogos mokymuose. Kas pasakyta Šv. Rašte sąryšyje su fizikiniu pasauliu?

     Advento laikotarpio pabaigoje prieš Šv. Kalėdas, Bažnyčioje skaitomas Šv. Raštas Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje tema. Čia paliečiama pasaulio pabaigos tema ne tik dvasine, bet ir fizikine prasme. Tai šv. Petro antrasis laiškas - tam tikras perspėjimas pagonims, nupuolusiems ir atkritusiems į stabmeldystę krikščionims, tačiau ir raginimas ištikimiems Kristui krikščionims nuolat budėti. Tame laiške rašoma, kad pasaulio pabaigoje, kai antrą kartą ateis Kristus, materialaus pasaulio "elementai sudegs ir suskils" (2 Pt 3,10). Moksline prasme šiuos žodžius galima būtų iš dalies paaiškinti ir tokia fizikine hipoteze: Kai Visatos plėtimosi pagreitis įgys didelius mastus, tiesiog elektronai, atomai ir jų dalys tos milžiniškos plėtimosi energijos pasekmėje bus išplėšti iš savo orbitų ir suirs. Toliau laiške minima, kad ta "Viešpaties diena ateis kaip vagis". Šią mintį fizikai galėtų paaiškinti ir taip: Na, tas momentas pagal greitėjančiai besiplečiančios Visatos fizikinę realybę, kuria pagrindžiamos naujos hipotezės, negalės būti atspėtas ar pastebėtas vien dėl to, kad kritiniu momentu įvykių seka gali būti fiziškai nepastebima ir nenuspėjama. Nors, įdomumo dėlei, mokslininkai čia paskaičiuoja laiką, kad toks atomų suirimas, išplėšiant juos iš orbitų besiplečiančioje Visatoje faktiškai galėtų įvykti ne anksčiau kaip po 20 mlrd. metų. Priminsiu, kad tolimiausias galaktikas ir žvaigždes mes matome dėl jų išspinduliuotos energijos fotonų (šviesos) dalelėmis, kurios kaip šviesa pasiekia mus po tūkstančių ar net milijonų, ar milijardų metų, priklausomai kokiu atstumu tas Visatos objektas - galaktika ar žvaigždė randasi nuo mūsų. Neaišku kaip Visatos plėtimasis vyksta toliau, pasiekus šviesos greitį? To atsekti stebėjimo būdu neįmanoma, nes šviesos nešėjas fotonas iš Visatos pakraščių atskrieja maksimaliu šviesos greičiu. Galingais teleskopais matome pirmąsias Galaktikas po Didžiojo Sprogimo. Tačiau kaip "tamsioji energija" įtakoja Visatos plėtimąsį toliau, ryšium su šviesos greičio Visatos viduje fizikiniu apsiribojimu, sunku suprasti. Galimi du variantai: pirmas, Visatos plėtimosi greitis neviršija šviesos greičio, arba kitas - "tamsioji energija" toliau plečia Visatos erdvę* neribotai greitėjančiai, nepaisant vidinio šviesos greičio barjero. Šiuo antruoju atveju vyktų fenomenas. Apie jį Einšteino reliatyvumo teorija teigia, jog nesvarbu kokios bebūtų aplinkybės ir išorinės sąlygos, šviesos greičio neįmanoma viršyti jokiai Visatos dalelei. Net ir kvantiniai efektai negali peršokti šio barjero. Pagal reliatyvumo teoriją, jeigu kam nors pavyktų skristi greičiu, didesniu už šviesos greitį, laiko tėkmė apsiverstų į priešingą pusę ir savo tikslą objektas pasiektų anksčiau, nei kad išskrido. Šviesos greičio barjeras stipriai susijęs su kitu erdvėlaikio parametru – laiku. Taigi, antru atveju, jei "tamsiąjai energijai" fizikos dėsniai leidžia toliau plėsti Visatą, viršijant vidinį šviesos greičio barjerą, manau, galimas Visatos susitraukimas, kolapsas, kuris tikrai užkluptų, anot Šv. Rašto, "kaip vagis naktį". Jo neįmanoma būtų pastebėti jokiomis priemonėmis. Pagal tokią mokslinę hipotezę visa materialaus pasaulio tikrovė sugrįžtų į fizikos mokslo apibrėžtą Visatos pradinę singuliarinio taško būseną, galų gale, kalbant filosofiškai į "nieko" būseną, kaip ir Viešpats ją sukūrė "iš nieko" (pirmoji Senojo Testamento - Genezės knyga). Šalia viso to, čia labai svarbu pastebėti vieną svarbią detalę, kad mokslininkų pastebėtas greitėjantis Visatos plėtimasis vyksta reliatyviai kiekvieno stebėtojo atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kur tas stebėtojas fiziškai randasi Visatoje. Taigi, sutinkamai su paskutine hipoteze, pasaulio "sugrįžimas laike į praeitį" taip pat būtų reliatyvus kiekvieno stebėtojo atžvilgiu ir todėl, kiekvienai individualiai sąmonei atskiras. Žvelgiant teologiškai, dvasine prasme, toks savo "aš" santykio su praeitimi realizavimas, reikštų ne ką kita, kaip mūsų sąžinės akistatą tarp mūsų praėjusio gyvenimo ir Dievo valios. Manau, kad toks sąžinės priešpastatymas su objektyvia dvasine tikrove įvyksta kiekvieno asmens mirties akivaizdoje. Šv. Raštas tai vadina Dievo teismu, įvyksiančiu pasaulio pabaigoje. Čia įvertinamas bus kiekvienas asmuo už savo darbus, gerus ar blogus. Todėl mūsų sąžinei ir savąjam "aš", be abejo, tampa labai svarbu ar gyvendami šioje žemėje mes tinkamai elgėmės Dievo valios atžvilgiu: Šv. Rašto, Dekalogo, Bažnyčios įsakymų atžvilgiu? O suklydę ar atgailavome ir pasinaudojome Jėzaus paliktais Sakramentais, ypač Šv. Išpažintimi? Kad pasitikėdami vien Dievo Gailestingumu, apreikštu per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų kaip Dievo malonę mums, pasiektume laikino žmogaus gyvenimo žemėje tikslą - amžinai regėti ir šlovinti Dievą danguje. Iš šių svarstymų matome, kad mus supančio fizikinio pasaulio realybė mūsų protui nėra visiškai atskirta nuo Dievo apreikštų krikščioniškų tikėjimo tiesų, kylančių iš Šv. Rašto. Remiantis protu ir mokslinėmis hipotezėmis galima šiek tiek paaiškinti Šv. Rašto užuominas apie pasaulio pabaigą, paminėtą antrame Petro laiške, kaip ir vien žvaigždėtas dangus mūsų protui byloja apie išmintingąjį šio pasaulio Kūrėją. Taigi, pasaulio pabaiga tikėtina bus ne koks nors lokalus įvykis Visatoje, kaip kosminė lokali kometos ar asteroido sprogimo katastrofa žemėje, tai - globalus įvykis visos Visatos mastu ir jis gali įvykti bet kada laike. Vien Tėvas Danguje žino tą Visatos pabaigos laiką. Rašau, ne kad ką nors iš Jūsų išgąsdinčiau, bet kad nuraminčiau ir paskatinčiau, nes per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų, tikrą Dievą, nusižeminusį ir tapusį iš meilės mums savo kūriniu žmogumi, turime tikrą išsigelbėjimą iš šio laikino gyvenimo. Taigi, šis mūsų gyvenimas tikrai laikinas ir netikras, kaip Šv. Rašte parašyta, kad "šiandien dar stebime pasaulį netikrą, tarsi veidrodyje", dar nematome Dievo tikrovės. Viešpats per Apreiškimą – Šv. Raštą kreipiasi į mus, žmones, ir prašo, kad "žmonės budėtų", t.y. gyventų be nuodėmės ir sutartinai su Dievo valia. Ir būtent mūsų aptartame Naujojo Testamento Antrame apaštalo Petro laiške yra išdėstoma tokia Dievo valia. Kaip matome, mokslas ir tikėjimas - kaip du žmogaus sparnai, gali kilti į dvasines aukštumas, kur tikėjimas, viltis ir meilė iš Dievo duoti tam, kad nenugalėtų žmogiška baimė ar puikybė, bet dieviška meilė. Pasaulis, kuriame mes gyvename yra laikinas ir žmogus, skirtingai nuo kitų Dievo sutvertų gyvių supranta, kad jo materialus kūnas pražus su to pasaulio pabaiga. Tačiau žmogus yra sukurtas pagal pačio Kūrėjo paveikslą kaip dvasinga būtybė ir, todėl savo vidumi sąmoningai ar nesąmoningai nori išsigelbėti iš jį supančio laikinumo. Tai įrašyta net žmogaus prigimtyje. Tačiau be pačio Kūrėjo pagalbos žmogus to padaryti nepajėgus. Jis turi nugalėti savo puikybę ir nebijoti ištiesti ranką Kūrėjui, kuris jam - žmogui tiesia Savo ranką per atsiųstąjį žmonijos Išgelbėtoją Jėzų Kristų. Taigi čia yra žmogaus viso religinio gyvenimo esmė. Čia viskas ir sprendžiasi, laisvai ir suderinamai su žmogaus valia. Jei žmogus suvoks ir supras, o supratęs seks Kristų, jį užvaldys džiaugsmas, kaip Šv. Kalėdų rytą tas džiaugsmas atėjo pas piemenis, vėliau pas Tris karalius, o ypač Šv. Velykų rytą, kai Jėzus prisikėlė iš mirties nemirtingu dvasiniu kūnu. Teateina tas džiaugsmas ir pas mus. :)

* Kaip įsivaizduoti Visatos erdvę? Vaizdumo dėlei, jei iš trimatės sunkiai įsivaizduojamos Visatos eliminuotume vieną erdvės matavimą, pavyzdžiui, aukštį, Visatos modelis taptų kaip dvimatė plokštuma. Ir ta plokštuma būtų mums gerai įsivaizduojama rutulio paviršiaus plokštuma kaip dvimatė, begalinė ir netiesinė. Tokios plokštumos plėtimąsi labai paprasta būtų įsivaizduoti kaip pučiamą balioną, o plėtimosi greitį galima būtų išmatuoti tarp dviejų labiausiai vienas nuo kito nutolusių taškų ant baliono paviršiaus. Toks plėtimosi modelis - reliatyvus bet kurio taško atžvilgiu, neturi jokio centro ar atskaitos taško. Tačiau čia tik dvimatis besiplečiančios Visatos erdvės modelis. Reali Visatos erdvė yra trimatė, netiesinė ir begalinė, Visatos plėtimasis vyksta reliatyviai stebėtojo, esančio bet kurioje Visatos erdvės vietoje atžvilgiu.


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 34 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių