Nobelio premija buvo apdovanoti mokslininkai, kurie pagal supernovų sprogimus galaktikose nustatė Visatos greitėjantį plėtimąsį. Kad Visata plečiasi buvo spėjama jau nuo A. Einšteino laikų. Tai įrodė šviesos, atkeliavusios iš tolimų galaktikų poslinkis link raudonojo šviesos spektro dalies. Kitų nuomone, pagal fizikinius dėsnius Visata turėtų sustoti plėstis ir tam tikru momentu po Didžiojo sprogimo turėtų pradėti trauktis. Tačiau realybė pasitvirtino kita, kad Visata plečiasi ir ne bet kaip, bet greitėdama. Tą verčia daryti mokslininkų nustatoma taip vadinama „tamsioji energija“, kuri pagal skaičiavimus užpildo apie 70 proc. visos Visatos energijos ir masės. Pagal tokią greitėjančiai besiplečiančios Visatos erdvės fizikinę realybę kuriamos ir naujos Visatos vystymosi ir pabaigos hipotezės. Plačiau apie tuos mokslinius atradimus, hipotezes galima išgirsti TV kanalų „Discovery science“ ir „National geographic“ laidose apie Visatą ir Jos paslaptis. Idomu, kad mokslas šio pasaulio fizikinį paveikslą dažnai atskleidžia stulbinančiai panašų į tą, kurio logika sutaria su Apreiškimu, pavyzdžiui, kontingentišką, kaip visiškai atskirą ir nebūtiną Dievui kūrinį, manau, šiuo atžvilgiu ne tokį, kurio vaizdą randame induizmo ar jogos mokymuose. Naujosios hipotezės apie mūsų Visatos egzistencijos pabaigą liudija, jog, tikėtina, kad Biblijoje minima pasaulio pabaiga bus ne koks nors lokalus įvykis žmonijai, kaip iš kosmoso atklydusios kometos ar asteroido sprogimo katastrofa žemėje, o globalus įvykis visos Visatos mastu, gali būti nenuspėjamas. Šių dienų žmogui tai atrodo gąsdinančiai, baugiai, tačiau tuo pačiu metu ir kažkas labai svarbaus, nes tai liečia kiekvieno žmogaus dvasinį pasaulį. Sutikime, kaip ir Biblija, nors ne visiems Ji patinka, tačiau kokia yra svarbi kiekvieno asmens dvasiniam tobulėjimui! Taigi, kas pasakyta Šv. Rašte sąryšyje su fizikiniu pasauliu?

     Advento laikotarpio pabaigoje prieš Šv. Kalėdas, Bažnyčioje skaitomas Šv. Raštas Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje tema. Čia paliečiama pasaulio pabaigos tema ne tik dvasine, bet ir fizikine prasme. Tai šv. Petro antrasis laiškas - tam tikras perspėjimas pagonims, nupuolusiems ir atkritusiems į stabmeldystę krikščionims, tačiau ir raginimas ištikimiems Kristui krikščionims nuolat budėti. Tame laiške rašoma, kad pasaulio pabaigoje, kai antrą kartą ateis Kristus, materialaus pasaulio „...elementai sudegs ir suskils...“ (2 Pt 3,10). Moksline prasme šiuos žodžius galima būtų iš dalies paaiškinti ir tokia fizikine hipoteze: Kai Visatos plėtimosi pagreitis įgys didelius mastus, tiesiog elektronai, atomai ir jų dalys tos milžiniškos plėtimosi energijos pasekmėje bus išplėšti iš savo orbitų ir suirs. Įdomumo dėlei, mokslininkai čia paskaičiuoja laiką, kad toks atomų suirimas, išplėšiant juos iš orbitų besiplečiančioje Visatoje faktiškai galėtų įvykti ne anksčiau kaip po 20 mlrd. metų. Viešpats tikrai kantrus, tačiau, ar iki to laiko, bent šiuo metu, esame „saugūs“, net ir blogiems savo darbams? Laiške taip pat minima, kad „...viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena...“ ir ta „...Viešpaties diena ateis kaip vagis...“ (2 Pt 3,8-10). Yra keletas Visatos pabaigos hipotezių, pagal vieną iš jų, pats Visatos pabaigos momentas negalės būti nustatytas ar pastebėtas vien dėl to, kad kritiniu momentu fizikinių greitėjančiai besiplečiančios Visatos įvykių seka gali būti jokiomis priemonėmis fiziškai nepastebima ir nenuspėjama. Priminsiu, kad tolimiausias galaktikas ir žvaigždes mes matome dėl jų išspinduliuotos energijos fotonų (šviesos) dalelėmis, kurios kaip šviesa pasiekia mus po tūkstančių ar net milijonų, ar milijardų metų, priklausomai kokiu atstumu tas Visatos objektas - galaktika ar žvaigždė randasi nuo mūsų. Neaišku kaip Visatos plėtimasis vyksta toliau, pasiekus šviesos greitį? To atsekti stebėjimo būdu neįmanoma, nes šviesos nešėjas fotonas iš Visatos pakraščių atskrieja ne didesniu, kaip šviesos greičiu. Galingais teleskopais matome pirmąsias Galaktikas po Didžiojo Sprogimo. Tačiau kaip „tamsioji energija“ įtakoja Visatos plėtimąsi toliau, ryšium su šviesos greičio Visatos viduje fizikiniu apsiribojimu, sunku suprasti. Čia galimi du variantai: pirmas, Visatos plėtimosi greitis neviršija šviesos greičio, antrasis - „tamsioji energija“ toliau plečia Visatos erdvę* neribotai greitėjančiai, nepaisant vidinio šviesos greičio barjero. Šiuo antruoju atveju pagal Einšteino reliatyvumo teorijas vyktų fenomenas. Viena iš jų teigia, jog nesvarbu kokios bebūtų aplinkybės ir išorinės sąlygos, šviesos greičio neįmanoma viršyti jokiai Visatos dalelei. Net ir kvantiniai efektai negali peršokti šio barjero. Pagal reliatyvumo teoriją, jeigu kam nors pavyktų skristi greičiu, didesniu už šviesos greitį, laiko tėkmė apsiverstų į priešingą pusę ir savo tikslą objektas pasiektų anksčiau, nei kad išskrido. Šviesos greičio barjeras stipriai susijęs su kitu erdvėlaikio parametru – laiku. Taigi, antruoju atveju, jei „tamsiąjai energijai“ fizikos dėsniai leidžia toliau plėsti Visatą, viršijant vidinį šviesos greičio barjerą, dėl laiko tėkmės krypties pokyčio, manau, būtų galimas Visatos susitraukimas, kolapsas, kuris tikrai užkluptų, anot Šv. Rašto „kaip vagis naktį“. Jo neįmanoma būtų pastebėti jokiomis priemonėmis. Pagal tokią mokslinę hipotezę visa materialaus pasaulio tikrovė sugrįžtų į fizikos mokslo apibrėžtą Visatos pradinę singuliarumo taško būseną, galų gale, kalbant filosofiškai į „nieko“ būseną, kaip ir Viešpats ją sukūrė „iš nieko“ (pirmoji Senojo Testamento - Genezės knyga). Šalia viso to, čia labai svarbu pastebėti vieną svarbią detalę, kad pastebėtas greitėjantis Visatos plėtimasis vyksta reliatyviai kiekvieno stebėtojo atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kur tas stebėtojas fiziškai randasi Visatoje. Visatos pradžios taškas, Visatos centras iš kur visa atsirado egzistuoja kiekviename žmoguje, šalia jo. Pasaulio „sugrįžimas laike į praeitį“ taip pat būtų reliatyvus kiekvieno stebėtojo atžvilgiu ir todėl, kiekvienai individualiai sąmonei santykyje su ją supusia realybe - atskiras, asmeniškas. Žvelgiant teologiškai, dvasine prasme, toks savo „aš“ santykio su praeitimi realizavimas, reikštų ne ką kita, kaip mūsų sąžinės akistatą tarp mūsų praėjusio gyvenimo ir Dievo valios. Toks sąžinės priešpastatymas su objektyvia dvasine tikrove įvyksta kiekvieno asmens mirties akivaizdoje. Šv. Raštas tai vadina Dievo teismu, įvyksiančiu pasaulio pabaigoje. Čia įvertinamas bus kiekvienas asmuo už savo darbus, gerus ar blogus. Todėl mūsų sąžinei ir savąjam „aš“, be abejo, tampa labai svarbu ar gyvendami šioje žemėje mes tinkamai elgėmės Dievo valios atžvilgiu: Šv. Rašto, Dekalogo, Bažnyčios įsakymų atžvilgiu? O suklydę ar atgailavome ir pasinaudojome Jėzaus paliktais Sakramentais, ypač Šv. Išpažintimi? Žmogaus sielos prigimtis ir tikslas yra amžinai gyventi meilėje - Dievuje. Pasitikintiems vien savimi, Šv. Rašte yra užrašytas perspėjimas, karaliaus Ezechijo giesmėje, kurį Dievas išgelbėjo nuo mirties, kad tie, "...kurie skuba į pragarmę, jau nebeaukština Tavo (Dievo) malonės" (Iz 38, 18). Todėl tik pasitikėdami Dievo Gailestingumu, apreikštu per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų kaip Dievo malonę mums, per Atgailą ir daugelį apsisprendimų pasiektume laikino žmogaus gyvenimo žemėje tikslą - amžinai regėti ir šlovinti Dievą danguje. Iš šių svarstymų matome, kad mus supančio fizikinio pasaulio realybė mūsų protui nėra visiškai atskirta nuo Dievo apreikštų krikščioniškų tikėjimo tiesų, kylančių iš Šv. Rašto. Remiantis protu ir mokslinėmis hipotezėmis galima šiek tiek paaiškinti Šv. Rašto užuominas apie pasaulio pabaigą, paminėtą antrame Petro laiške, kaip ir vien žvaigždėtas dangus mūsų protui byloja apie išmintingąjį šio pasaulio Kūrėją. Anot šv. Tomo Akviniečio, protas ir tikėjimas - kaip du žmogaus sparnai, gali kilti į dvasines aukštumas, kur tikėjimas, viltis ir meilė iš Dievo duoti tam, kad nenugalėtų žmogiška baimė ar puikybė, bet dieviška meilė. Vien Tėvas Danguje žino tą Visatos pabaigos laiką. Rašau ne tam, kad išgąsdinčiau, bet kad nuraminčiau ir paskatinčiau ieškoti Dievo, nes kas Jį atrado, supranta, kad tik per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų, tikrą Dievą, nusižeminusį ir tapusį iš meilės mums savo kūriniu žmogumi, turime tikrą išsigelbėjimą iš šio laikino gyvenimo. Taigi, šis mūsų gyvenimas tikrai laikinas ir netikras, kaip Šv. Rašte parašyta, kad „šiandien dar stebime pasaulį netikrą, tarsi veidrodyje“, dar nematome Dievo tikrovės. Viešpats per Apreiškimą – Šv. Raštą kreipiasi į mus, žmones, ir prašo, kad „žmonės budėtų“, t.y. gyventų be nuodėmės ir sutartinai su Dievo valia. Pasaulis, kuriame mes gyvename yra laikinas ir žmogus, skirtingai nuo kitų Dievo sutvertų gyvių supranta, kad jo materialus kūnas pražus su to pasaulio pabaiga. Tačiau žmogus yra sukurtas pagal pačio Kūrėjo paveikslą kaip dvasinga būtybė ir, todėl savo vidumi sąmoningai ar nesąmoningai nori išsigelbėti iš jį supančio laikinumo. Tai įrašyta net žmogaus prigimtyje. Tačiau be pačio Kūrėjo pagalbos žmogus to padaryti nepajėgus. Jis turi nugalėti savo puikybę ir nebijoti ištiesti ranką Kūrėjui, kuris jam - žmogui tiesia Savo ranką per atsiųstąjį žmonijos Išgelbėtoją Jėzų Kristų. Taigi čia yra žmogaus viso religinio gyvenimo esmė. Čia viskas ir sprendžiasi, laisvai ir suderinamai su žmogaus valia. Jei žmogus suvoks ir supras, o supratęs seks Kristų, jį užvaldys džiaugsmas, kaip Šv. Kalėdų rytą tas džiaugsmas atėjo pas piemenis, vėliau pas Tris karalius, o ypač Šv. Velykų rytą, kai Jėzus prisikėlė iš mirties nemirtingu dvasiniu kūnu. Teateina tas džiaugsmas ir pas mus. :)

* Kaip įsivaizduoti Visatos erdvę? Vaizdumo dėlei, jei iš trimatės sunkiai įsivaizduojamos Visatos eliminuotume vieną erdvės matavimą, pavyzdžiui, aukštį, Visatos modelis taptų kaip dvimatė plokštuma. Ir ta plokštuma būtų mums gerai įsivaizduojama rutulio paviršiaus plokštuma kaip dvimatė, begalinė ir netiesinė. Tokios plokštumos plėtimąsi labai paprasta būtų įsivaizduoti kaip pučiamą balioną, o plėtimosi greitį galima būtų išmatuoti tarp dviejų labiausiai vienas nuo kito nutolusių taškų ant baliono paviršiaus. Toks plėtimosi modelis - reliatyvus bet kurio taško atžvilgiu, begalinėje plokštumoje, neturintis jokio stacionaraus centro ar atskaitos taško. Tačiau čia tik dvimatis besiplečiančios Visatos erdvės modelis. Reali Visatos erdvė yra trimatė, netiesinė ir begalinė, Visatos erdvės plėtimasis vyksta geometrine progresija greitėjančiai, reliatyviai kiekvieno stebėtojo, esančio bet kurioje Visatos erdvės vietoje atžvilgiu.


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 35 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių