Dievas ketvirtuoju įsakymu: „Gerbk savo tėvus“, įsako gerbti ir mylėti savo tėvus ir visus geradarius. Taigi šis Įsakymas siejasi ir su mūsų protėviais, tauta, istorija. Nepažinęs jų, negalėsi pamilti jų už visa gera, ką padarė, o už jų klaidas - prisiimti atsakomybę. Ar esame orūs, nuoseklūs istorinei tiesai, ar esame lojalūs savo kraštui Lietuvai? Taip, mes stengiamės labiau pažinti savo Tėvynę Lietuvą ir savo tautos istoriją, tradicijas, kultūrą. Mūsų pažinimui labai svarbią įtaką daro tai, kokios pozicijos vienu ar kitu klausimu laikosi šių dienų istorikai. Pavyzdžiui, atradus naują istorinį faktą, gali visiškai pasikeisti suvokimo situacija, aprašymai, interpretacijos. Taigi, pamąstykime apie tai.

     Sutinku su tuo, kad reikia labai atsakingai ieškoti tiesos istorijoje, pripažinti klaidas, gailėtis ir atsiprašyti, ir jei buvo padaryta žalos, atlyginti. Šiandien iš istorikų girdime įvairias interpretacijas apie Lietuvos istoriją. Ieškant tiesos istorijoje ypač reikia nuoširdumo ir sąžiningumo. Svarbu teisingai suprasti, ar tai nauja istorinė tiesa, ar tik subjektyvūs vertinimai, o gal savo šalies istorijos menkinimas? Kokią vietą čia užima jausmai? Jausmai, manau, iš tikrųjų negali vaidinti svarbaus vaidmens, nes tai moralės, proto ir širdies klausimas. Tiesą reikia sakyti ir priimti tokią, kokia ji yra. Istorijos srityje tai ypatingai svarbu, nors gali būti ir labai sudėtinga. Žinau, kad kai kurios šalys investuoja į istoriją, tyrinėjimui skiria labai didelius pinigus. Manoma, kad tai labai sustiprina tą šalį. Istorija nėra Šv. Raštas, ji – sudėtingas žmonių istorijos, sudarytos iš gėrio ir blogio, kamuolys. Labai didelė erdvė yra laviruoti. Manau, kad renkant po trupinėlį, galima įrodyti ar užginčyti praktiškai daug ką. Tuomet, atrodo, istorija tampa lyg ir nebe sąžinės reikalas, o laiko, resursų, pinigų klausimas. Bet ar taip? Be abejo, tai gali būti susiję ir su istoriko pasaulėžiūra. Tačiau vis vien šis klausimas atveda istoriką prie pasirinkimo kryžkelės: ar jis išliks pirmiausia ištikimas tiesai, savo šaliai, savo tikėjimui, ar didesnę įtaką turės jo kolegos, draugai, susiformavę stereotipai, pataikavimai tiek Lietuvos, tiek užsienio „autoritetams“, politinės nuostatos, baimės kažko netekti, „baudžiauninko“ mentalitetas ar nepasitikėjimas Lietuva, kaip savarankiška valstybe, ar dar kas kita. Pavyzdžiui, kokiomis nuostatomis vadovaujamės santykiuose su mūsų didžiosiomis kaimynėmis? Pagal Zenoną Ivinskį („Liublino unija ir jos šešėliai“) Liublino Seimo dienoraštyje gana plačiai aprašyta lietuvių parklupimo scena dar iki šiol tarnauja lyg koks motto visam tolimesniam lietuvių - lenkų, Lietuvos didžiosios kunigaikštijos (Magni Ducatus Lithuaniae) ir Lenkijos karalystės santykių kompleksui. Deja, Liublino unijos metu įgytas nepilnavertiškumo kompleksas lietuvių tautos savarankiškumo ir kalbos atžvilgiu toliau ėjo per visą tolimesnę Lietuvos istoriją. Tačiau šiandien mums turi rūpėti, kaip iš naujo susidraugauti, ypač kai abi tautos yra vieno katalikų tikėjimo ir abiejų tautų piliečių dauguma garbina ir klaupiasi prieš tą patį Viešpatį Jėzų Kristų ant Kryžiaus. Lietuvos tarptautinė situacija šiandien visiškai pasikeitė ir likę mūsų kompleksai santykiuose su Lenkija nebėra adekvatūs situacijai, jie trukdo toliau sėkmingai bendradarbiauti abiems šalims. Čia turi būti žengtas abipusis žingsnis, tačiau taip pat reikia pripažinti, kad savo požiūrį į kaimynę, pirmiau viso ko, turi keisti pati Lenkija, o mes neturime bijoti Jai patarti, kad atsiprašytų už padarytas praeities klaidas. Iš mūsų pusės tai būtų gailestingumo darbas savo kaimynei (Juozas Tonkūnas „Atsiprašyti yra garbinga“), iš Lenkijos - atgaila ir susitaikymas su savo kaimyne jau kaip su lygiaverte tarptautine partnere. Tolesnis mūsų pataikavimas Lenkijai situaciją tik apsunkina. Čia mes turime remtis savo istorija, įstatymais ir Konstitucija, kurioje pripažįstamos ne vien lenkų, bet ir kitos tautinės bendrijos, kurios privalo būti vienodai gerbiamos mūsų tolerantiškoje visoms pasaulio tautoms šalyje.
     Koks gali būti tas pagrindinis kriterijus, „lakmuso popierėlis", kalbant apie mūsų garbingą Lietuvos istoriją? Svarbiausia čia - užimama pozicija tiesos požiūriu: ar besąlygiškai paklūstame tiesai, ar esame lojalūs savo valstybei ir tautai. Šis antras žingsnis – lojalumas savo šaliai, tautai, manau, labiau siejasi su istorijos fakto interpretacija, intencija, mokymu ir pan. Čia ypač svarbu, ar istoriko pasaulėžiūros nuostatos, vertinimai, faktų interpretacija neprieštarauja savo tikėjimui, savo šaliai, savo tautai, o buvę mūsų trūkumai turi būti pateikiami kaip pamokos valstybės gerovės ateičiai! Pavyzdžiui, jei kalbėtume konkrečiai apie šiandienos Lietuvos aktualijas, tai turėtume pritarti tautinių bendrijų integracijai - priėmimui į Lietuvos kūną, kad kurtume nesusiskaldžiusią į tautybes, bet vieningą, tarpusavio meile pagrįstą ir Lietuvos valstybei dirbančių piliečių bendruomenę! Gal net svarbu ir antraeiliai dalykai, jie taip pat gali būti kaip tas „lakmuso popierėlis“, pavyzdžiui, kokią vietą užima A. Šapokos „Lietuvos istorija“? Žiūrint iš šių dienų pozicijos paskutinių istorinių faktų išdėstymas A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ objektyviai yra senstelėjęs, bet, manau, joje nerasime istorinių iškraipymų, ji parašyta su meile Lietuvai. Todėl vien dėl patriotizmo ji turi išliekamąją vertę - aktuali ir šiandien. Asmeninis požiūris, nori to ar nenori, daug pasako apie to istoriko asmenį, jo puoselėjamas vertybes, pasaulėžiūrą, idealus. Mūsų šalis tikrai turi daug savo idealų, kurie parodo meilę Tėvynei ir liudija tikėjimą Dievu. Tai karalius Mindaugas, Vytautas Didysis, Lietuvos ir Lenkijos karalius Jogaila, šv. Kazimieras, pal. Jurgis Matulaitis ir daugelis kitų. Ne išimtis čia ir prezidentas Antanas Smetona ar „tautos patriarchas“ Jonas Basanavičius. Visi jie buvo žmonės, beje, su savais trūkumais, tačiau jų pavyzdys, jų sukurti idealai tam tikrose gyvenimo situacijose, vertinimuose padėjo lietuvių tautai išlikti ir siekti to galutinio Dangiškojo Idealo, kuris ir šiandien rodo kelią mūsų tautai „ir varge, ir džiaugsme“. Tai Jėzus Kristus kaip Kelias, Tiesa ir Gyvenimas. Taigi, ko šiandien labiausiai reikia Lietuvai iš istorikų ir istorijos mokymo? Manau, šiandien, kai tiek daug pykčio ir susiskaldymo, didžiulė emigracija, meilę savo valstybei, savo tautai, savo tikėjimui reikia ypatingai puoselėti. Ir čia padeda Lietuvos istorijos sukurti idealai. Istorijos interpretacija, mokymas tautą privalo vesti į šventovę, plačiąja šio žodžio prasme. Dėkoju, kad dauguma istorikų tai daro ne formaliai, bet gyvai - per istorinius žmonių liudijimus. Jei tautos meilės idealas tautos dvasią kelia, tai buvusi istorinė kaltė, neteisybė kaip nuodėmė - gniuždo. Žmogus nėra tobulas pats savaime. Todėl prieš Viešpatį atgailauti reikia nuolat, taip pat ir istorinė saviplaka kartais reikalinga, ypač tuomet, kai išpuikstama, nepripažįstama savo klaidų. Tačiau ne tada, kai už tautos buvusias klaidas jau yra deramai atsiprašyta ir už skriaudą nukentėjusiems kompensuota. Šiandien, kai sunkumai ir vargas yra tautą užgulę, tokia saviplaka gali gniuždyti, trukdyti tautai atsikelti ir eiti toliau. Čia negalima pamiršti Dievo Gailestingumo, kuris atgailaujantiems ir išpažįstantiems savo kaltes (asmenines - per Išpažinties Sakramentą, viešas - viešai) ir pagal savo galimybes atsilyginusiems už patirtą žalą, visiškai atleidžia. Dievo Gailestingumas yra beribis, t.y. „didesnis už bet kokią širdies neteisybę“ (Šv. Raštas), taigi ir mūsų atsakas - pasitikėjimas Juo - turi būti lygiai toks pat beribis. Tai susitaikymas, atleidimas, pasitikėjimas, bendradarbiavimas, optimizmas. Pasitikėdami Dievu, kuriame pasitikinčiųjų vieni kitais piliečių bendruomenę. Manau, kad yra tam tikro koreliacinio ryšio tarp su meile pamokančios šalies istorijos interpretacijos ir jos gyventojų dvasinės pusiausvyros, net ekonominės sėkmės. Pozityvi optimistiška istorinės praeities interpretacija psichologiškai stiprina gyventojų pasitikėjimą šalimi, kelia džiaugsmą gyventi ir kurti savo šaliai. O jei tai daro visa piliečių bendruomenė kartu! Ir priešingai, šalies istorijos menkinimas silpnina patriotizmą ir pasiaukojimą, gebėjimą išlaikyti tvirtą dvasią sunkumuose, o tai pačiu mažina šalies gyventojų optimizmą, skurdina ekonominį gyvenimą, verčia ieškoti laimės kitur. Šiandien Lietuvai kaip niekada reikia, kad unikaliai ir patraukliai išdėstoma istorija mokyklose prisidėtų prie glaudesnės piliečių bendruomenės kūrimo, kad lietuviška kultūra išliktų Europos krikščioniškosios civilizacijos rėmuose ir prisidėtų prie šios civilizacijos stiprinimo bei kurtų sėkmingą Lietuvos piliečių visuomenę. Ieškant ir įtvirtinant istorinę tiesą Lietuvos valstybės gyvenime visada atsiras trūkumų, įvairių kliūčių, dirbant - klaidų, negatyviai vertinamų dalykų, tačiau visada palaimingiau tiek visuomenėje, tiek ir istorijoje matyti kuo daugiau pozityvizmo, Tėvynės ir artimo meilės. Tai kuria perspektyvą, ateitį, kokią aš noriu matyti savo Tėvynę Lietuvą. Saugokime ir dėkokime Aukščiausiajam už tai, ką gero turime: taiką, visokį gėrį, ypač sunkiai piliečių pasiaukojimu ir krauju iškovotą nepriklausomybę, mus įkvepiančią seną garbingą Lietuvos istoriją, kuri kartu su mūsų tikėjimo krikščioniškomis vertybėmis gali ugdyti ir kurti sėkmingą šalį. Esant šiandienos globalizmo, „mirties“ kultūros išbandymams, sugebėkime atskirti, neįsileisti to blogio, o pasiryžkime gyventi ir kurti prasmingai: mylėti, gerbti, būti gailestingiems, pirmiausia savo tautiečiams, niekada nemenkinti savo katalikiško tikėjimo, kalbos, istorijos ir tautos kultūros, kuri yra viena iš gražiausių gėlių Dievo sukurtame tautų gėlyne.


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 20 svečių ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių