Deja, tenka viešai kalbėti apie šią blogybę, panašiai kaip ir apie patyčias, kurios Lietuvoje gan plačiai paplitusios ir, deja, klesti įvairiose pasaulietinėse bendruomenėse, ne paslaptis ir mūsų mokslo, ugdymo ar net valdžios institucijose. Kaip jis veikia?

     Pirmiausia krikščioniškos minties autoriui ar bendruomenei dažniausiai suteikiamas tam tikras neigiamas pažeminantis stereotipas, kuriuo siekiama jį, kaip asmenį ar bendruomenę pašiepti, pažeminti, net nuteisti, pavyzdžiui, kaip „grafomaną“, „klerikalą“, jei asmuo skelbia ar rašo krikščioniškas mintis, uolią krikščionių bendruomenę pavadinti kaip „talibaną“ ar pan. Jei parašyta objektyvi krikščioniška mintis, tam tikra tikėjimo tiesa - dogma, kuri saisto daugelio žmonių sąžinę mūsų katalikiškame krašte, norima ją perkelti į emocijų lygmenį - neva, tai nieko verta, nuvalkiota ar banali idėja. Iš tikrųjų tokiu būdu agresyvaus sekuliarizmo skleidėjai priešinasi objektyviai visuomenės normai, pavyzdžiui, krikščioniškai Santuokai, abortų draudimui ar gyvybės saugojimui iki mirties ir bando „užmigdyti“ ar iškreipti savo sąžinę, taip, kad ji nutiltų. Taigi pirmiausia imasi savo klaidingų žingsnių pateisinimo emocijų lygmenyje. Tačiau ar galima savo sąžinę ilgai apgauti, nes juk sąžinė pirmenybę teikia protui. Nors protas kiekviename žmoguje įsijungia vėliau, nei žmogaus valia, trumpu laikotarpiu klaidingai gali atrodyti, kad jie rado teisingą išeitį. Bet tai saviapgaulė, nes anksčiau ar vėliau protas prabyla, o po to ir sąžinė. Deja, agresyviam sekuliarizmui pasidavę asmenys gali pakliūti į žymiai didesnes jų sąžinei paspęstas pinkles, ypač kai sąžinė nėra ugdoma krikščioniškomis vertybėmis, bet nuolat „atakuojama“ antikrikščioniškomis agresyvaus sekuliarizmo, etinio reliatyvizmo, liberalizmo nuostatomis. Tada sąžinė gali būti tiesiog „performatuojama“ ir toks asmens mąstymas gali tapti nesuderinamas su bet kokiomis elementariomis bendražmogiškomis Dekalogo vertybėmis. Toks asmuo nebepaiso Dekalogu pagrįstos prigimtinės savo sąžinės balso, jį užvaldo pasaulio aistros ir visokių žemiškų gėrybių besaikio vartojimo noras, kuo didesnės valdžios troškimas. Didžiulei sekuliarios visuomenės nelaimei tokie asmenys tampa „nebepakaltinamais dėl savo įsitikinimų“. Tai vyksta šiandien, tačiau neretai buvo atsitikę ir anksčiau - sovietiniais laikais, kai ateizmui atsidavusių fanatikų, tarnaujančių KGB ar NKVD struktūrose buvo persekiojami tikintieji krikščionys. Kitoje barikadų pusėje, nei šiandieninis agresyvus sekuliarizmas, Europoje sparčiai kyla kitas baisus pavojus žmonijai - tai radikaliojo Islamo ideologijos iššūkis ir jo tragiškos pasekmės. Pirmasis į šią pavojingą situaciją tarp Vakarų sekuliarizmo ir Islamo radikalizmo pasauliui dėmesį atkreiptė popiežius Benediktas XVI. Priminsime, kad pasaulietinėje valstybėje, kur valstybės ir Bažnytinės institucijos yra juridiškai atskirtos, gyvuoja konstitucinė piliečių laisvė viešai išreikšti ir net skelbti savo tikėjimą. Todėl agresyvusis sekuliarizmas nėra ta teisinga pasaulietinės valstybės pozicija santykyje su religijomis, norinti išstumti bet kokį tikėjimą iš viešo valstybės gyvenimo. Popiežius siūlo atsikratyti šio klaidingos pozicijos, tačiau iki šiol pasaulio įtakingųjų Popiežius lieka nesuprastas* (žiūr. „Neišgirstasis Benediktas XVI“). Be to, Popiežius čia pabrėžia, kad tokia nenuosaiki tikėjimų atžvilgiu pasaulietiška pozicija, būtent santykyje su Islamu, kuris iš savo prigimties nėra nuosaikus, atveda į tikrą konfliktinę situaciją. Į priešingą religijų požiūriu, nei sekuliarizmas poziciją, tačiau į tokias pat klaidingos sąžinės pinkles pakliūna ir patys Islamo fundamentalistai dar vadinami kaip Al-Qaeda ar ISIS kovotojais. Jie vadovaujasi „vienintele teisinga“ radikalaus Islamo fundamentalistine ideologija, su kitomis religijomis, tame tarpe ir su krikščionybe jie skelbia nepakantumo ir karo stovį. Labiausiai juos piktina į krikščioniškas Europos šalis įsimetusi klaidinga agresyvaus sekuliarizmo ideologija, kuri iš tikrųjų yra nukreipta prieš visus tikėjimus, ne tik prieš krikščionybę ar Islamą, nes Dekalogas yra skelbiamas praktiškai visose Didžiosiose pasaulio religijose. Abi kraštutinės ir savo ideologija priešingos pozicijos visiškai nesusišneka, nes iš tikrųjų abi pametė prigimtinį savo proto balsą ir tikėjimo Apreiškimą, kuris skelbiamas ne prievartos, bet įtikinimų keliu. Tokioms ideologijoms tarnaujantys asmenys, tiek vienoje, tiek kitoje stovyklų pusėse gali būti klaidingai suformuotos savo sąžinės aukos, todėl yra nepakaltinami. Europoje šitokia susiklosčiusi situacija gali būti vertinama mažiausiai kaip skaudi pamoka. Didėjant emigrantų iš musulmoniškų šalių skaičiui ši problema Europos žemyne gali dar labiau paaštrėti. Tad, kad išvengtume didesnių tragedijų, turime būti atidūs, pirmiausia nepakliūti į savo šalių agresyvaus sekuliarizmo ideologų pinkles. Nei „perlenkto“ sekuliarizmo atstovai Vakaruose, nei į Europą atvykę Islamo fundamentalistai skelbdami karą vieni kitiems nieko gero negali duoti nei sau, nei kitam asmeniui, nei savo tautoms. Tačiau, kaip išsigelbėti iš tokios padėties ir išgelbėti savo sielas? Čia yra gera žinia, nes mūsų LR Konstitucija garantuoja laisvę krikščioniško mokslo skelbimui, tad nebijokime būti uoliais katalikais, atsidavusiais sau, savo artimui, tautai bei mylintys Dievą. Ką reiškia būti laisvam? Tai reiškia gyventi pagal savo sąžinę, išugdytą prigimtinio Dekalogo nuostatomis.  Prigimtinio Dekalogo Įsakymų nepaisymas, tikėjimo skelbimo ir gyvenimo pagal Jį suvaržymas bet kurioje pasaulietinėje visuomenėje savo ruoštu sukelia asmens ar bendruomenės moralinę degradaciją, pilietinės valstybės silpnėjimą bei tuo pačiu iššaukia žiaurų Islamo fundamentalistų įniršį, civilizacijų konfliktus, nepalieka jokio šanso perdėm sekuliarių Vakarų visuomenių dialogui bei susitarimui su nuosaikesniais Islamo religijos išpažinėjais. Kovą su pasaulio blogiu su Dievo pagalba pradėkime nuo savęs ir kelią į pasaulio taiką atverkime patys. Kasdien, nuolat skaitykime Bibliją, kuri apšviečia žmogaus protą, kad asmuo "nevaikščiotų tamsybėse". Kad teisingai suprastume Dievo Žodį, prieš skaitydami Bibliją pasimelskime, sakydami: „Ateik, Šventoji Dvasia“.

     Daugiau: * - Bernardinai.lt: „Neišgirstasis Benediktas XVI


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 33 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių