Dievo meilė pažadina mūsų meilę. Mes atsiliepiame savo gyvenimo būdu, kuris palaiko tokią meilę. Dievo meilė mumyse pažadina meilę žmogui, meilė tampa skleidžiama. Meilė žmogui – tai dalinimasis šia Dievo dovana. Dievo meilė pakeičia žmogų. Tampame kitokie. Keičiasi mūsų norai, gyvenimo supratimas, požiūris į žmogų ir visus kitus žemiškus dalykus. Tai Dievo veikimas per Šventąją Dvasią. (Iš šv. Jadvygos Karalienės seserų rekolekcijų pagal Mykolo Giedraičio gyvenimo liudijimą: „Apreikšti meilę, ištikimai nešant kryžių“. Seserys ant savo abito nešioja išsiuvinėtą raudonos spalvos širdį su kryžiumi).

     Ruošiamasi Mykolo Giedraičio, gyvenusio 1425-1485 m. (XV a.) beatifikacijai. Iškilusis Mykolas Giedraitis, kilęs iš kunigaikščių Giedraičių giminės, gimė 1425 metais Giedraičiuose (pagal kitus šaltinius – Videniškiuose), netoli Vilniaus. Yra žinoma, kad jis pirmuosius 40 metų gyveno Lietuvoje. Nuo vaikystės buvo silpnos sveikatos, luošas, vaikščiojo su ramentais. Į atgailos kanauninkų vienuolyną (dab. Astravo rajonas) įstojo XV a. šeštame dešimtmetyje. Noviciatą baigė ir amžinuosius įžadus davė Krokuvoje. Jis ten dar labiau brendo kaip krikščionis, nuolat pasninkaudamas, pasiaukodamas ir tarnaudamas Dievui bei žmonėms. Dirbo Krokuvos šv. Morkaus bažnyčios zakristijono padėjėju, studijavo Krokuvos Jogailaičių universitete. Siekti dvasinio gyvenimo tobulumo Mykolui Giedraičiui padėjo malda į Nukryžiuotąjį Jėzų. Jis ilgas valandas praleisdavo prie kryžiaus bažnyčios centre (dabar tas kryžius yra centriniame altoriuje). Mąstydamas apie kryžių, jis gilino savo meilę Dievui ir artimiesiems. Uoli meditacija atvedė jį prie kontempliacinės maldos, kuri visam laikui tapo jo negęstančio džiaugsmo šaltiniu. Savo dvasiniu gyvenimu Mykolas Giedraitis priartėjo prie ribos, kurią pasiekdavo didieji viduramžių mistikai. Jo atsidavimas maldai ir tarnystei artimui ypač įstabus, kad tai buvo žmogus, kuris nuo jaunystės kentė fizinę negalią. Užuot buvęs našta kitiems, jis tapo pagalbininku jų sielovados darbe. Laisvu nuo maldos metu gamindavo dėžutes, kuriose kunigai ligoniams nešdavo Švenčiausiąjį sakramentą. Kokia jo beatifikacijos istorijos paslaptis, kad, praėjus penkiems su puse amžiams, jis šiuo metu ruošiamas beatifikuoti? Tą laiką paruošė Dievo Apvaizda. Gali būti, kad šiandien Mykolo Giedraičio beatifikacijai yra jau subrendęs laikas. Kaip žinome, atgailaudamas ir liudydamas Dievo meilę, jis atsisakė viešo gyvenimo, netgi šeimos, Tėvynės ir išvyko tarnauti Dievui į Krokuvą (Lenkija). Kuo jo gyvenimo kaip šventojo pavyzdys ir patirtis svarbi šių dienų Lietuvai ir jos žmonėms?

     1) Lietuva, išsivadavusi iš sovietinės religijos persekiojimo priespaudos, tapo Nepriklausoma šalimi, kur labiausiai vertinama laisvė ir Nepriklausomybė, bet pamirštamas Dievas. Čia ir padėtų Mykolas Giedraitis, kuris visą savo gyvenimą, pašvęstą Dievui, liudijo, kad pirmoje vietoje privalu laikyti Dievą – visokio gėrio šaltinį. Dievas yra matomas per Jėzų Kristų, per Jo kančią ant kryžiaus, kuri suteikia prasmę gyvenimo sunkumuose ir kentėjimuose. Ištikimai nešant savo gyvenimo kryžių, žmonėms, susivienijusiems su Viešpačiu, apsireiškia Jėzaus Kristaus parodyta Dievo meilė, kuri tampa svarbesniu akcentu nei to asmens kentėjimas. Čia nereikia būti kažkuo ypatingu, bet pasitikėti Dievu, priimti Jį ir tai, ką Jis žmogui paskiria, duoda. Lietuva turi įvertinti ir suprasti, kad iškovota laisvė ir Nepriklausomybė eina kartu su neišvengiamomis kančiomis ir nepritekliais. Su Jėzaus Kristaus kryžiumi ši kančia tampa prasminga. Be abejo, reikia laiko, kad tai suprastume, įvertintume ir kantriai aukotumės. Mūsų iškovota laisvė atneš gerų Nepriklausomybės vaisių tada, kai eisime Jėzaus Kristaus parodytu keliu. Be Viešpaties, vien pati laisvė, kaip vertybė, negali duoti vaisių. Sovietmečiu, po religijos persekiojimų, tauta pamiršo savo tikėjimą ir tada neišmintingai nusisuko nuo pasauliui parodytos Dievo meilės. Gal todėl ji šiandien nenori aukotis, o renkasi vergystę turtingoms pasaulio šalims. Patyrusi šiuos neišvengiamus sunkumus ir nepažinusi Dievo meilės, tauta išsivaikšto po pasaulį, emigruoja. Iškyla pavojus valstybės išlikimui, lietuvių kalbos ir tautinės kultūros išlikimui. Taigi, Mykolo Giedraičio beatifikacija čia pasitarnautų savo lietuvių tautos, iš kurios jis buvo kilęs, labui, kad parodytų jai Dievo išmintį.

     2) Kita pamoka, kurią teikia Mykolo Giedraičio gyvenimas, yra pavyzdys asmenims, išgyvenantiems emigraciją ir jos sunkumus. Mykolas Giedraitis yra savas jiems, nes jis pats tai patyrė. Tuo metu Lietuva gyveno laikotarpį po įvykusio Lietuvos Krikšto ir sąlygos krikščionybei Lietuvoje dar tik brendo. Visa aplinka dar buvo pagoniška. Mykolas Giedraitis nusprendžia palikti savo šeimą, Tėvynę bei padovanoti, paaukoti Ją Dievui, kad Viešpats Ją perkeistų. Paskutiniuosius 20 metų gyveno Lenkijoje, Krokuvoje. Jo bičiuliai buvo Jonas Kantas (šventasis), Izaijas Boneris (palaimintasis), Simonas iš Lipnicos (šventasis), Stanislovas Kazimierietis (palaimintasis). Viešpats matydamas jo meilę, kuklumą ir paklusnumą Bažnyčiai vedė jį tuo pasaulio atsisakymo dėl Dievo ir artimo meilės keliu, kad vėliau jį padarytų matomą žmonėms, taip pat ir savo tautiečiams. Tad Mykolas Giedraitis iš tikrųjų neatsisakė savo krašto, bet Jį paaukojo dėl Dievo meilės, kurią pažino per Jėzų, tuo pačiu atsisakydamas ir visko, kas yra žemiška ir laikina. Dievo meilė labiausiai liudijama žmogaus kančioje, nešant Jėzaus kryžių. Tai aktualu paliudyti šiandienos Lietuvai, kuri yra pakliuvusi į skaudžias emigracijos pinkles. Deja, šių laikų emigrantai savo Tėvynės Lietuvos atsisako dažniausiai vien dėl gardesnio duonos kasnio, dėl didesnių algų ar pensijų. Toks kelias – blogas, jis negalės duoti daug gėrio vaisių savo Tėvynei Lietuvai. Šių dienų ideologija, kaip globalizmas, sumenkina ir išretina tautą, sugriauna išsvajotą valstybę, kuri būtų tautos meilės namai. Tada lieka neatsakytas klausimas: kam reikėjo išeiti iš sovietinės vergovės ir sukurti nepriklausomą valstybę, jei dabar bėgame iš laisvos Lietuvos? Mykolas Giedraitis savo pavyzdžiu, palikdamas visą viešą savo gyvenimą, Tėvynę Lietuvą ir nesiekdamas jokių žemiškų turtų nei kūniškų malonumų, t.y. to, ko dažnai siekia šiandienos emigrantai, pasirinko besąlygišką tarnavimą Dievo meilei, Bažnyčiai, žmonėms, neprašė Dievo jokių žemiškų gėrybių. Toks Mykolo Giedraičio pavyzdys emigrantus įkvepia aukotis ne vien savo žemiškiems norams, bet dvasiškai Tėvynei Lietuvai ir Jos žmonėms, kad pasidalintų Dievo meile su kitais.

     Popiežius Pranciškus šiandien visiems pasaulio žmonėms primena, kad tikėti reiškia palikti save, išeiti iš savojo „aš“ patogumo ir nelankstumo, siekiant savo gyvenimo centru padaryti Jėzų Kristų, taip, kaip Abraomas paliko savo kraštą ir, kupinas pasitikėjimo, leidosi į kelią žinodamas, kad kelią į naują šalį parodys Dievas. Šis „iškeliavimas“ nėra savo gyvenimo, savo jausenos, savo žmogiškumo paniekinimas; priešingai: kas, sekdamas Kristumi, leidžiasi į kelią, tas, perleisdamas save Dievo ir jo Karalystės dispozicijai, suranda apstų gyvenimą. Jėzus sako: „Kiekvienas, kas paliko namus, brolius, seseris, tėvą, motiną, vaikus, dirvas dėl manęs, gaus šimteriopai ir paveldės amžinąjį gyvenimą“ (Mt 19, 29).


D i e v a s ir T ė v y n ė

 

 

 

 


Savo veikla sekime Kristaus žvaigždę...

Lietuvos vizija remiasi:

  • Šv. Raštu ir Katalikų Bažnyčios tradicija
  • Lietuvos pranciškonais
  • Ateitininkija
  • Krikščionimis demokratais
  • Lietuvos partizanais
  • Poetais ir rašytojais vysk. M. Valančiumi, Maironiu, O. Milašiumi, B. Brazdžioniu...
  • Dvasininkais šv. Jonu Pauliumi II, pal. J. Matulaičiu, kun. A. Svarinsku...
  • Autoritetais šv. Kazimieru, prof. S. Šalkauskiu, A. Maceina, akad. Z. Zinkevičiumi ir kt.

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Sveikiname kardinolą Sigitą Tamkevičių

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dialogas

   „[...] jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis - pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę...“ (Kol 1, 17-19).
   Neseniai kalbėjausi su vienu vyresniojo kurso universiteto studentu. Jis man pasakė: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“
   „Teisybė, – atsiliepiau. –Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro. Norėdamas įvaldyti bet kurį dalyką, žmogus turi būti tikras filosofas – t. y. išmanyti to dalyko teoriją.“
   „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ – paklausė studentas.
   Nusišypsojau sau ir atsakiau: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“
   „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – paklausė jis.
   „Taigi,“ – atsakiau pritariamai.
   „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“
   O tu ar ieškai centrinės ašies, aplink kurią sukasi tikrovė? Ar žinai, kad pats vidurys ir viso ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Visiškai Jam atsidavęs atsidursi pačiame viduryje to, kas gera ir reikšminga.
   Šlovinu Tave, Jėzau, nes Tu esi visa ko centras ir pagrindas, viskas laikosi Tavimi ir dėl Tavęs.

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 20 svečių ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose