Dvigubos pilietybės klausimas ar problema kilo tik dėl to, kad mūsų visuomenėje, išsivadavusioje iš diktatūros ir priklausomybės, šiandien dar labai trūksta pilietiškumo ir patriotiškumo jausmo kuriant vieną solidarią bendruomenę, pradedant nuo savo šeimos, kaip mažiausios visuomenės ląstelės. Mes esame pirmiausia atsakingi už šeimą, tautą ir vieningą Lietuvos piliečių bendruomenę. Stiprybės turime semtis iš turtingos ir garbingos Lietuvos istorijos, kuri ugdo tautą gerbti Lietuvos valstybingumą ir pilietybę.

     Atgavus tautai laisvę, tautos valstybingumas „de facto“ ir jo supratimas turi neišvengiamai formuotis žingsnis po žingsnio iš naujo, kaip ir mūsų kaimynių Lenkijos ar Rusijos valstybių, kurios savo valstybingumą stiprino ilgus amžius, įtraukdamos į tuos procesus net ir mūsų tautą. Dėl šių priežasčių mums trūksta atsakomybės savo šaliai ir visuomenei, vyrauja uždaros asmeninės emocijos ir trumpalaikiai materialiniai poreikiai. Kelią, kaip iš tokios liūdnos situacijos išbristi, nurodo buvę žymūs Lietuvos edukologai, vienas jų - prof. St. Šalkauskis. Jo įžvalgos yra klasikinio pobūdžio, nes valstybės, tautos ir žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Kad lietuvių tauta iš tautos lygmens (lot. gente) sėkmingai išaugtų į Lietuvos naciją, pirmiausia reikia piliečius ugdyti visomis prigimtinėmis ir valstybės institucijų priemonėmis: šeimos, visuomenės, Bažnyčios, mokyklos, kariuomenės, įvairių visuomeninių organizacijų, ypač kultūros ir religijos srityse. Pavyzdžiui, nors dauguma esame katalikai (apie 80 proc. piliečių), tačiau tai yra tik šiandienos gyventojų surašymo išorinė faktinė deklaracija, tai neparodo tikros sąmoningos tikinčiųjų bendruomenės, nes pagal kitą statistiką Bažnyčią nuolat lanko tik apie 16 proc. Lietuvos gyventojų! Panaši situacija ir su Lietuvos pilietybe. Ar suprantame jos svarbą mūsų santykiuose su Lietuvos valstybe ir Nepriklausomybe? Dvigubos pilietybės poreikis iškilo iš tikrųjų nedaugeliui Lietuvos piliečių, emigravusių po 1991 m. kovo 11 d. Tačiau liberalūs politikai informavimo priemonėse iškėlė dvigubos pilietybės idėją kaip deklaraciją „sujungti lietuvių kilmės asmenis“ ir ji buvo labai greitai išgarsinta. Tačiau neskubėkime pritarti, pamąstykime apie įvairius motyvus ir kokios gali būti pasekmės mūsų tautai bei Lietuvos valstybei?

      Pirmiausia, kam iš viso egzistuoja pilietybės institucija valstybėje? Pilietybės institucija iš savo prigimties gali būti tik viena, nes ji skirta SUJUNGTI įvairių tautų Lietuvos piliečius į vieną bendruomenę bendram darbui valstybei ir jos žmonių interesams. Tačiau jei valstybės gyventojų tarpe padaugėja kitų šalių piliečių, pati valstybės pilietybės institucija palaipsniui nustoja tarnauti valstybei ir praranda savo prigimtinę sujungiančią prasmę. Mažai šaliai tai yra pavojingiau, nes įgiję kitą pilietybę plotu ir gyventojų skaičiumi gausių kaimyninių slavų šalių piliečiai (tik laiko klausimas) imtų rinkti mūsų šalies Seimą, Vyriausybę, o vėliau ir Prezidentą! Pasekmės būtų skaudžios ir dėl to, kad Lietuvoje gausių slavų tautų bendrijų nariai, gavę antrą jiems giminingos kaimyninės šalies pilietybę, realiai nustotų integruotis į Lietuvos kultūrinį bendruomeninį piliečių gyvenimą, nes neliktų Lietuvos pilietybės grandies, kuri juos jungė į vieną Lietuvos piliečių bendruomenę. Čia ypatingą vietą užima valstybinė kalba, kuri yra faktinė bendravimo priemonė tarp įvairių tautinių bendrijų Lietuvos piliečių. Svarbus ryšys tokiu būdu būtų prarastas, valstybei grėstų jos gyventojų susiskaldymo ir susvetimėjimo pasekmės. Nepamirškime ir to, kad po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos į Lenkiją repatrijavo apie 200 tūkst. Vilnijos gyventojų, kurie atsiradus galimybei, be abejo, per tarptautinius teismus norės susigrąžinti savo buvusią nuosavybę dabartinės Lietuvos teritorijoje. O tokių Rusijos piliečių, gyvenusių Lietuvoje įvairiais laikmečiais, gali būti dar daugiau! Jiems, nesudarius vienodų sąlygų įgyti antrą Lietuvos pilietybę su kitų šalių buvusiais Lietuvos gyventojais, Rusija gali pradėti reikalauti vienodų sąlygų ir kaltinti Lietuvą jos piliečių diskriminavimu. Kas tuomet atsitiks su nepriklausoma Lietuva? Lietuvos, kaip valstybės, lauktų liūdnas likimas. Tokiu neapgalvotu žingsniu mes savo rankomis galėtume sunaikinti mūsų šalį, senos baltų kalbos ir garbingos istorijos valstybę. Todėl nuodugniai moksliškai neištyrus greitu politiniu sprendimu įteisinti dvigubą pilietybę būtų klaidingas sprendimas, tikras nusikaltimas mūsų Tėvynei Lietuvai.

     Panagrinėkime šių dienų Lietuvos emigrantų psichologiją bei motyvaciją. Didžioji dalis emigrantų išvyko iš Lietuvos vedami laikinų tikslų, tokių, kaip užsidirbti pinigų investicijoms, siekti mokslo ir geresnio išsilavinimo. Tai būtų normalu, jei tai nebūtų įvykęs masinis reiškinys. Šiandienį masinės emigracijos reiškinį iš tikrųjų sukūrė neatsakinga Lietuvai, perdėm liberali, globali ir kosmopolitinė politika dėl mūsų valstybingumo patirties stokos, taip pat švietimo politika, kuri per mažai rūpinosi lietuvių tautos, atkūrusios Lietuvos valstybę, piliečių tautiniu ir patriotiniu ugdymu. Atrodo, kad dar iki šiol vyrauja „vienadienė“ politika, nesigilinanti į esamą ir būsimą Lietuvos demografinę situaciją, kuri Lietuvą išsaugotų būsimoms kartoms. Dėl tokios trumparegiškos valstybinės politikos daugumos žmonių dėl jų emigracijos negalima kaltinti. Didžioji dalis emigrantų, išvykusių po Kovo 11-osios, pagerėjus situacijai sugrįš į Tėvynę, todėl jiems kitos šalies pilietybės iš tikrųjų nė nereikia. Jie visa savo širdimi prisirišę prie Tėvynės Lietuvos, vieną Lietuvos pilietybę išlaiko kaip ištikimybės Lietuvai simbolį. Jie net ir užsienyje gimusius savo vaikus būtinai įteisina Lietuvos valstybės piliečiais! Tačiau atsirado kita žmonių dalis, kuri labiau vertina patogumą, didesnį atlyginimą, pensijas, ir šis motyvas jiems tapo svarbesnis už Lietuvos piliečio garbės jausmą. Jie ruošiasi ar jau priėmė kitos šalies pilietybę ir tuo pačiu žingsniu, kaip tokio sprendimo pasekme, atsisakė Lietuvos pilietybės. Gali būti, kad vėliau ateityje šie žmonės jaus savo sąžinės priekaištus, Tėvynės nostalgiją. Taigi, nemanau, kad jie kažką laimėjo ar tapo laimingesni. Pirmiausia nukentės jie patys, nes jau pirmas jų pasirinkimas iškeičiant Tėvynę į pinigus ir patogumus yra jų moralinė klaida. Tokiu būdu jie toliau grimzta į savo pasirinktą moralinį blogį, stengdamiesi į jį įtraukti ir visą valstybę, inicijuodami dvigubą pilietybę. Yra ir tokių, kurie pervertinę materialų gyvenimą užmigdė savo sąžinės balsą ir dabar tapę turtuoliais materialia prasme nori savo godumui patenkinti dar daugiau  – valdyti visą šalį, kurioje jie faktiškai negyvena ir net nesiruošia gyventi, kurios jie patys atsisakė dėl pinigų ir patogumų motyvo. Gali būti, kad šie dideliais pinigais stengsis papirkti liberalios mąstysenos Lietuvos politikus, siūlydami: „Atsisakykite vienos pilietybės, atsiverkite „globaliai Lietuvai“, mes jus padarysime turtingus, o tautą skaitlingą!“. Tokių motyvacijų taip pat yra. Kalbant apie Lietuvos piliečių atvirumą pasauliui, tai būtų perlenkta lazda. Kiek vienokios ar kitokios mąstysenos ir motyvacijos piliečių, emigrantų egzistuoja, negalima pasakyti neištyrus situacijos.    

     Sunku suvokti, kas sugalvoja tokius pražūtingus šaliai projektus ir nuodugniai neištyrę, sugeba juos aklai platinti. Matyt, tik nieko negalvojantys žmonės, gyvenantys  ir mąstantys tik šia diena. Tautinės ir pilietinės valstybės politikai, užuot ugdę tautos dvasingumą, norą saugoti ir puoselėti savo tapatybę, tautiškumą, patriotizmą, imasi tokių nihilistinių, nepamatuotų, lengvai ir greitai įgyvendinamų, net fantastinių globalių planų, siejamų su laikina materialia nauda. Mūsų valdžios kai kurie asmenys, užuot rūpinęsi piliečiais Lietuvoje, jų dvasine padėtimi, kūrybiniu darbu Lietuvai, pritardami dvigubai pilietybei tarsi sako: „Važiuokite iš Lietuvos ten, kur būsite turtingi, tada būsite gerbiami ir gyvensite tik savo malonumui, būsite ne vien Lietuvos, bet Europos Sąjungos (ES) ar net viso pasaulio piliečiai“. Iš tikrųjų tai būtų atsakomybės už savo šalį, ES ir pasaulį nebuvimas bei tariama, iliuzinė laimė. Nesant konkrečiai atsakingiems už savo šalį kaip piliečiams, atsakomybė už ES ar pasaulį yra utopiška, praktiškai neįmanoma ir negalima. Savanaudiškos individualistinės ideologijos pasekmės jau šiandien primena tautų kraustymosi laikus, kada Europoje gyvenusios pagonių tautos siekė prasigyventi iš kitų tautų sukurto gėrio, užuot kūrusios tautos gėrį savo šalyje, savo žemėje. Pinigai - laikina priemonė, tad juos reikia taip ir vertinti, jų nekelti aukščiau ilgalaikių tautos, valstybės siekių ir tikslų. Žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams, dviem valstybėms, nes vieną mylės, o kitos nekęs. Taigi, šis projektas yra neapgalvotas, lengvabūdiškas, rodo mūsų nesubrendimą laisvam ir savarankiškam gyvenimui, valstybingumo supratimo stoką. Pasiblaškiusi po pasaulį tokia tauta ir vėl sugrįš į kokios "motinos" Rusijos ar Lenkijos glėbį. Su dviguba pilietybe laukia tik toks kelias ir toks kelias asmeniui ir tautai nėra garbingas.

     Į kokį kelią ir tikslą mums reikėtų orientuotis? Taigi, pirmiausia pažiūrėkime, koks yra santykis tarp tautybės ir pilietybės ir kokį svarbų vaidmenį valstybėje vaidina pilietybė. Geriau tai suprasti mums galėtų padėti lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris rašė: „Lietuva, Tėvyne mano“. Nors tada jis save vadino „gente lithuanus, natione polonus“ (lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė). Tokia tuomet buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės politika, kurioje pagrindinę vietą užėmė lenkų kultūra. Taigi, matome, kad nacija asocijuojasi su pilietybe, aukštesne dvasine kultūra, o tautybė - tik su gentimi ar tauta, kuri nepasirenkama ir yra tik prigimties ir kilmės bruožas. Nacijai susikurti reikia tik vienos pilietybės ir savo kultūros puoselėjimo, tauta pilietybės dar nesupranta, nesuvokia, todėl lengvai gali jos atsisakyti ir tapti kitos nacijos, o vėliau netgi kitos tautos dalimi, kitaip sakant, kitos valstybės piliečiais. Tačiau šiandien didelis skirtumas tarp tos Lietuvos, kuri buvo Adomo Mickevičiaus laikais, ir šiandieninės, kuri tapo atskira nepriklausoma valstybe, NATO nare. Po 1990 m. kovo 11 d. mums atsivėrė laisvas kelias į Lietuvos nacijos kūrimą – Lietuvos kultūros pakilimą. Taigi, jei mūsų tikslas – Lietuvos nacija ir stipri Lietuvos valstybė, tai dviguba pilietybė šį siekį tik griauna. Ar norėtume kada nors sugrįžti prie tokios situacijos, kaip atsitiko daugeliui mūsų tautiečių tuo metu, kai Lietuva neturėjo savo valstybingumo? Jei suprantame skirtumus, tai, manau, mūsų siekis turi būti tokia Lietuva, kuri būtų pilietiška, unikalios kultūros, atvira, gerbianti savo iškovotą nepriklausomybę. Pasaulis yra turtingas ir įdomus dėl tautų kultūrų ir istorijos įvairovės. Valstybės ir pilietybės prigimtis – gerbti savo šalies istoriją, saugoti ir puoselėti kultūrą. Turime nuolat siekti, kad valstybė kurtųsi ne vien ant trapaus materialinio tikslo: aukso, turtų, pinigų, kurie yra tautos ir piliečių darbo vaisius, svarbiausias pirmutinis pagrindas valstybei - kurianti pilietinė visuomenė, kuri puoselėtų bendruomeniškumu pagrįstas dvasines vertybes: Dievo ir Tėvynės meilę, pilietiškumą, patriotizmą, šeimą ir tautą. Šis klausimas, be abejo, siejasi ir su naujomis aktualijomis - jaunuolių tarnavimu Lietuvos kariuomenėje. Turime suprasti, kad pinigai ir kitos materialios vertybės, kurias norima teikti kaip paskatinimą, yra tik laikinos priemonės, panašiai, kaip mokykloje gaunami pažymiai. Jos nėra pagrindinis motyvas stiprinti ir kurti valstybę ar kariuomenę. Tik nuoširdūs patriotiniai jausmai teikia džiaugsmą tarnaujant savo Tėvynei Lietuvai ir jos laisvei. Jie tampa tikru užmokesčiu, svarbesniu už visus sunkumus, patirtus vargus, o karo metu – svarbesniu net už paties kario gyvybę. Apsispręskime ir pasirinkime garbingą kelią - tikėti Lietuva. Būkime vieningi, sąžiningi tarnaudami ir kurdami savo Tėvynės Lietuvos šviesią ateitį.

Komentarai   

+1 #1 Autorius 2018-02-06 13:55
Sakoma, žydai sėkmingai pasinaudojo dviguba pilietybe. Jei kažkada žydai įteisino dvigubą pilietybę, tai tik dėl to, kad sugrįžtų į naujai įkurtą Izraelio žydų valstybę iš viso pasaulio įvairių šalių, kuriose jie gyveno ir turėjo tų šalių pilietybes. Intencija buvo aiški: sugrįžti į Tėvynę ir atkurti Izraelį. Žydai tai sėkmingai realizavo, pasinaudoję dviguba pilietybe kaip įrankiu. Mūsų atveju situacija visai kitokia - priešinga: Lietuva tuštėja, žmonės emigruoja. Mūsų atveju "dvigubos pilietybės" idėja pasitarnautų piliečių emigracijai į užsienį, sėkmingam įsitvirtinimui svetimose šalyse. Taigi gavę kitos šalies pilietybę Lietuvos piliečiai kurtų savo gyvenimą jau ne Lietuvoje, bet užsienyje. Šiandieninė lietuvių intencija yra priešinga buvusiai žydų intencijai, kuri buvo - TĖVYNĖ ir Jos gerovė. Ar pasitarnavimas emigrantų intencijai - jų žemiškiems turtams yra Lietuvos valstybės interesas? Manau, ne. Asmuo pagal žmogaus sąžinės prigimtį gali mylėti tik vieną šeimininką, o kito - vis vien nekęs.
Citata

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 55 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose