Biblija, Pr, 25 sk.: Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu). „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė...
      Biblija, Pr, 27 sk.: Tuomet jo tėvas Izaokas tarė jam: „Mano sūnau, eikš arčiau ir pabučiuok mane.“ Kai Jokūbas priėjo arčiau ir pabučiavo jį, šis užuodė jo drabužių kvapą ir laimino jį, tardamas: „Ak, kvapas mano sūnaus tarsi kvapas laukų, kuriuos VIEŠPATS palaimino. Teduoda tau Dievas iš dangaus rasos, iš žemės derlingumo ir apsčiai grūdų bei vyno. Tetarnauja tau tautos, ir tesilenkia tau gentys. Valdovu būk savo broliams, tesilenkia tau tavo motinos sūnūs. Tebūna prakeiktas, kas tave keikia, tebūna palaimintas, kas tave laimina!“ Vos Jokūbui palikus savo tėvą, kai Izaokas buvo baigęs laiminti Jokūbą, parėjo iš medžioklės jo brolis Ezavas. Jis taip pat paruošė gardų valgį ir atnešė tėvui. „Teatsisėda mano tėvas, ­ tarė savo tėvui, ­ ir tepavalgo savo sūnaus žvėrienos, idant palaimintų mane savo sielos palaiminimu.“ Jo tėvas Izaokas paklausė: „O kas tu būsi?“ ­ „Tavo pirmagimis sūnus Ezavas“, ­ atsakė šis. Dabar Izaoką apėmė baisus drebulys. Jis ir vėl klausė: „Bet kas gi buvo anas, kuris sumedžiojo žvėrieną ir atnešė man? Be to, aš suvalgiau ją prieš tau ateinant ir palaiminau jį! Taip, jis bus palaimintas!“ Išgirdęs tėvo žodžius, Ezavas pratrūko garsiai ir karčiai kukčioti ir sakė tėvui: „Palaimink mane! Taip pat ir mane, tėve!“ Bet tėvas atsakė: „Tavo brolis apgaulingai atėjo ir pasiėmė tavo palaiminimą.“ Ezavas pratarė: „Argi veltui jis buvo pavadintas Jokūbu? Juk jis du kartus apgavo mane! Pirma atėmė mano pirmagimystę, o dabar, žiūrėk, pasiėmė ir mano palaiminimą!“ Jis pridūrė: „Nejaugi nebeliko man jokio tavo palaiminimo?“ Izaokas atsakė Ezavui: „Matai, aš jį jau paskyriau tavo valdovu, padariau visus brolius jo tarnais ir praturtinau jį grūdais ir vynu. Ką tat begaliu padaryti tau, mano sūnau?“

     Mes, kiekvienas Lietuvos pilietis, esame atsakingi už savo šeimą, tautą ir vieningą Lietuvos piliečių bendruomenę. Stiprybės turime semtis iš turtingos ir garbingos Lietuvos istorijos, kuri ugdo tautą gerbti Lietuvos pilietybę ir valstybingumą, kuri yra jo pagrindas. Dvigubos pilietybės klausimas iškilo tik dėl to, kad mūsų visuomenėje, išsivadavusioje iš diktatūros ir priklausomybės, šiandien dar labai trūksta pilietiškumo supratimo, patriotiškumo jausmo kuriant vieną solidarią piliečių bendruomenę, pradedant nuo savo šeimos, kaip mažiausios visuomenės ląstelės. Pakalbėkime apie tai giliau.

     Atgavus tautai laisvę, tautos valstybingumas „de facto“ ir jo supratimas turi neišvengiamai formuotis žingsnis po žingsnio iš naujo kaip ir mūsų kaimynių Lenkijos ar Rusijos valstybių, kurios savo valstybingumą stiprino ilgus amžius, įtraukdamos į tuos procesus net ir mūsų tautą. Dėl šių priežasčių mums trūksta atsakomybės už savo šalį ir visuomenę, vyrauja uždaros asmeninės emocijos ir trumpalaikiai materialiniai poreikiai. Kelią, kaip iš tokios liūdnos situacijos išbristi, nurodo buvę žymūs Lietuvos edukologai, vienas jų - prof. St. Šalkauskis. Jo įžvalgos yra klasikinio pobūdžio, nes valstybės, tautos ir žmogaus prigimtis niekada nesikeičia. Kad lietuvių tauta iš tautos lygmens (lot. gente) sėkmingai išaugtų į Lietuvos naciją, reikia visomis prigimtinėmis ir valstybės institucijų priemonėmis ugdyti piliečius. Tokį ugdymą šiandien atlieka šeima, visuomenė per informavimo priemones, Bažnyčia, mokykla, kariuomenė, įvairios visuomeninės organizacijos. Pavyzdžiui, nors dauguma esame katalikai (apie 80 proc. piliečių), tačiau tai yra tik šiandienos gyventojų surašymo išorinė faktinė deklaracija, tai neparodo tikros sąmoningos tikinčiųjų bendruomenės, nes pagal kitą statistiką Bažnyčią nuolat lanko tik apie 16 proc. Lietuvos gyventojų! Panaši situacija ir su Lietuvos pilietybe. Ar suprantame jos svarbą mūsų santykiuose su Lietuvos valstybe ir Nepriklausomybe? Dvigubos pilietybės poreikis iškilo iš tikrųjų nedaugeliui Lietuvos piliečių, emigravusių po 1991 m. kovo 11 d. Tačiau liberalūs politikai informavimo priemonėse iškėlė dvigubos pilietybės idėją kaip deklaraciją „sujungti lietuvių kilmės asmenis“ ir ji buvo labai greitai išgarsinta. Tačiau neskubėkime pritarti, pamąstykime apie įvairius motyvus ir kokios gali būti pasekmės mūsų tautai bei Lietuvos valstybei.

      Pirmiausia, kam iš viso egzistuoja pilietybės institucija valstybėje? Pilietybės institucija iš savo prigimties gali būti tik viena, nes ji skirta SUJUNGTI įvairių tautų Lietuvos piliečius į vieną bendruomenę bendram darbui valstybei ir jos žmonių interesams. Tačiau jei tarp valstybės gyventojų padaugėja kitų šalių piliečių, pati valstybės pilietybės institucija palaipsniui nustoja tarnauti valstybei ir praranda savo prigimtinę sujungiančią prasmę. Mažai šaliai tai yra pavojingiau, nes įgiję kitą pilietybę plotu ir gyventojų skaičiumi gausių kaimyninių slavų šalių piliečiai (tik laiko klausimas) imtų rinkti mūsų šalies Seimą, Vyriausybę, o vėliau ir Prezidentą! Pasekmės būtų skaudžios ir dėl to, kad Lietuvoje gausių slavų tautų bendrijų nariai, gavę antrą jiems giminingos kaimyninės šalies pilietybę, realiai nustotų integruotis į Lietuvos kultūrinį bendruomeninį piliečių gyvenimą, nes neliktų Lietuvos pilietybės grandies, kuri juos jungė į vieną Lietuvos piliečių bendruomenę. Čia ypatingą vietą užima valstybinė kalba, kuri yra įvairių tautinių bendrijų Lietuvos piliečių faktinė bendravimo priemonė. Svarbus ryšys tokiu būdu būtų prarastas, valstybei grėstų jos gyventojų susiskaldymo ir susvetimėjimo pasekmės. Nepamirškime ir to, kad po Antrojo pasaulinio karo iš Lietuvos į Lenkiją repatrijavo apie 200 tūkst. Vilnijos gyventojų, kurie atsiradus galimybei, be abejo, per tarptautinius teismus norės susigrąžinti savo buvusią nuosavybę dabartinės Lietuvos teritorijoje. O tokių Rusijos piliečių, gyvenusių Lietuvoje įvairiais laikmečiais, gali būti dar daugiau! Jiems, nesudarius vienodų sąlygų įgyti antrą Lietuvos pilietybę su kitų šalių buvusiais Lietuvos gyventojais, Rusija gali pradėti reikalauti vienodų sąlygų ir kaltinti Lietuvą jos piliečių diskriminavimu. Kas tuomet atsitiks su nepriklausoma Lietuva? Lietuvos, kaip valstybės, lauktų liūdnas likimas. Tokiu neapgalvotu žingsniu mes savo rankomis galėtume sunaikinti mūsų šalį, senos baltų kalbos ir garbingos istorijos valstybę. Todėl nuodugniai moksliškai neištyrus greitu politiniu sprendimu įteisinti dvigubą pilietybę būtų klaidingas sprendimas, tikras nusikaltimas mūsų Tėvynei Lietuvai.

     Panagrinėkime šių dienų Lietuvos emigrantų psichologiją bei motyvaciją. Didžioji dalis emigrantų išvyko iš Lietuvos vedami laikinų tikslų, tokių, kaip užsidirbti pinigų investicijoms, siekti mokslo ir geresnio išsilavinimo. Tai būtų normalu, jei tai nebūtų įvykęs masinis reiškinys. Šiandienį masinės emigracijos reiškinį iš tikrųjų sukūrė neatsakinga Lietuvai, liberali, globali politika dėl mūsų valstybingumo patirties stokos, dėl švietimo politikos, kuri per mažai rūpinasi lietuvių tautos, atkūrusios Lietuvos valstybę, piliečių tautiniu ir patriotiniu ugdymu. Atrodo, kad dar iki šiol vyrauja „vienadienė“ politika, nesigilinanti į esamą ir būsimą Lietuvos demografinę situaciją, kuri Lietuvą išsaugotų būsimoms kartoms. Dėl tokios trumparegiškos valstybinės politikos daugumos žmonių dėl jų emigracijos negalima kaltinti. Didžioji dalis emigrantų, išvykusių po Kovo 11-osios, pagerėjus situacijai sugrįš į Tėvynę, todėl jiems kitos šalies pilietybės iš tikrųjų nė nereikia. Jie visa savo širdimi prisirišę prie Tėvynės Lietuvos, vieną Lietuvos pilietybę išlaiko kaip ištikimybės Lietuvai simbolį. Jie net ir užsienyje gimusius savo vaikus būtinai įteisina Lietuvos valstybės piliečiais! Tačiau atsirado kita žmonių dalis, kuri labiau vertina patogumą, didesnį atlyginimą, pensijas, ir šis motyvas jiems tapo svarbesnis už Lietuvos piliečio garbės jausmą. Jie ruošiasi ar jau priėmė kitos šalies pilietybę ir tuo pačiu žingsniu, kaip tokio sprendimo pasekme, atsisakė Lietuvos pilietybės. Gali būti, kad vėliau ateityje šie žmonės jaus savo sąžinės priekaištus, Tėvynės nostalgiją. Taigi manau, kad jie nieko nelaimėjo ir laimingesni netapo. Pirmiausia nukentės jie patys, nes jau pirmas jų pasirinkimas iškeičiant Tėvynę į pinigus ir patogumus yra jų moralinė klaida. Tokiu būdu jie toliau grimzta į savo pasirinktą moralinį blogį, stengdamiesi į jį įtraukti ir visą valstybę, inicijuodami dvigubą pilietybę. Yra ir tokių, kurie pervertinę materialų gyvenimą užmigdė savo sąžinės balsą ir dabar, tapę turtuoliais materialia prasme, nori savo godumui patenkinti dar daugiau  – valdyti visą šalį, kurioje jie faktiškai negyvena ir net nesiruošia gyventi. Kiek vienokios ar kitokios mąstysenos ir motyvacijos piliečių, emigrantų, egzistuoja, negalima pasakyti neištyrus situacijos.

     Pakalbėkime apie atsakomybės svarbą. Atsakomybė kyla tik iš konkrečių žmogaus saitų su savo šeima, vietove, bendruomene, valstybe. Nesant konkrečios atsakomybės už savo šalį abstrakti atsakomybė už ES ar pasaulį iš tikrųjų yra utopiška, praktiškai neįmanoma, nes ji neturi konkrečių ryšių. Prie ko tai veda? Prie savanaudiškos individualistinės ideologijos, kurios įsigalėjimo pasekmės jau šiandien primena tautų kraustymosi laikus, kada Europoje gyvenusios pagonių tautos siekė prasigyventi iš kitų tautų sukurto gėrio, užuot kūrusios tautos gėrį savo šalyje, savo žemėje. Čia pinigai - laikina priemonė, todėl nevertinkime jų aukščiau ilgalaikių tautos, valstybės siekių ir tikslų. Žmogus negali tarnauti dviem šeimininkams, dviem valstybėms, nes vieną mylės, o kitos nekęs. Taigi šis projektas yra neapgalvotas, lengvabūdiškas, rodo mūsų nesubrendimą laisvam ir savarankiškam gyvenimui, valstybingumo supratimo stoką.

     Kokį svarbų vaidmenį valstybėje vaidina pilietybė, geriau suprasti mums gali padėti lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris rašė: „Lietuva, Tėvyne mano“. Jis save laikė lietuvių tautybės Lenkijos piliečiu: „gente lithuanus, natione polonus“ (lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė). Tokia tuomet buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės politika, kurioje pagrindinę vietą užėmė lenkų kultūra. Taigi matome, kad nacija asocijuojasi su pilietybe, aukštesne dvasine kultūra, o tautybė - tik su gentimi ar tauta, kuri nepasirenkama ir yra tik prigimties ir kilmės bruožas. Nacijai susikurti reikia tik vienos pilietybės ir savo kultūros puoselėjimo, tauta pilietybės dar nesupranta, nesuvokia, todėl lengvai gali jos atsisakyti ir tapti kitos nacijos, o vėliau netgi kitos tautos dalimi, kitaip sakant, kitos valstybės piliečiais. Tauta, išsivysčiusi iki nacijos rango (šiuo atveju - Lenkija), iš prigimties tampa atvira visoms aplinkui gyvenančioms tautoms ir net rasėms, paruošia dirvą jiems integruotis į valstybę ir nešti jai įvairių vaisių (Rodūnės lietuvių bajorų kilmės sūnus poetas Adomas Mickevičius). Tačiau šiandien didelis skirtumas tarp tos Lietuvos, kuri buvo Adomo Mickevičiaus laikais, ir šiandieninės, kuri tapo atskira nepriklausoma valstybe. Užuot tapę Lenkijos ar Rusijos nacijos dalimi, 1918 m. vasario mėn. 16 d. Lietuvos Nepriklausomybės aktu, kur sakoma, kad Lietuvos Taryba skelbia atstatanti Lietuvos valstybę ir ją „atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis“, mes pasirinkome Lietuvos nacijos kūrimosi kelią. Po 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos valstybės atkūrimo akto mums vėl atsivėrė laisvas kelias, galimybė tęsti Lietuvos nacijos kūrimąsi, Lietuvos kultūros pakilimą. Kiek vėliau tapome ir lygiateise NATO nare. Taigi, jei mūsų tikslas – Lietuvos nacija ir stipri Lietuvos valstybė, tai dviguba pilietybė šį siekį tik griauna. Ar norėtume kada nors sugrįžti prie tokios situacijos, kaip atsitiko daugeliui mūsų tautiečių tuo metu, kai Lietuva neturėjo savo valstybingumo? Jei suprantame skirtumus, tai, manau, mūsų siekis turi būti tokia Lietuva, kuri būtų pilietiška, unikalios kultūros, atvira, gerbianti savo iškovotą nepriklausomybę. Ugdydami savo tautinę ir dvasinę kultūrą mes praturtiname ne tik save, bet ir visą pasaulį. Todėl turime nuolat siekti, kad valstybė kurtųsi ne vien ant trapaus materialinio pagrindo, bet iš kuriančios pilietinės visuomenės, kuri puoselėtų bendruomeniškumu pagrįstas tautines, pilietines, asmenines dvasines vertybes. Be abejonės mums reikėtų drąsiai ir iš visos širdies apsispręsti ir pasirinkti garbingą kelią - tikėti Lietuva.


Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 288 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose