Nobelio premija buvo apdovanoti mokslininkai, kurie pagal supernovų sprogimus galaktikose nustatė Visatos greitėjantį plėtimąsį. Kad Visata plečiasi, buvo spėjama jau nuo A. Einšteino laikų. Tai įrodė šviesos, atkeliavusios iš tolimų galaktikų, poslinkis link raudonojo šviesos spektro dalies. Kitų nuomone, pagal fizikinius dėsnius Visata turėtų sustoti plėstis ir tam tikru momentu po Didžiojo sprogimo turėtų pradėti trauktis. Tačiau realybė pasitvirtino kita, kad Visata plečiasi ir ne bet kaip, bet greitėdama. Tai verčia daryti pagal mokslininkų išvadas nustatoma taip vadinama „tamsioji energija“, kuri pagal skaičiavimus užpildo apie 70 proc. visos Visatos energijos ir masės*. Pagal tokią greitėjančiai besiplečiančios Visatos erdvės fizikinę realybę kuriamos ir naujos Visatos vystymosi ir pabaigos hipotezės. Plačiau apie tuos mokslinius atradimus, hipotezes galima išgirsti TV kanalų „Discovery science“ ir „National geographic“ laidose apie Visatą ir Jos paslaptis. Idomu, kad mokslas šio pasaulio fizikinį paveikslą dažnai atskleidžia stulbinančiai panašų į tą, kurio logika sutaria su Apreiškimu, pavyzdžiui, kontingentišką, kaip visiškai atskirą ir nebūtiną Dievui kūrinį, manau, šiuo atžvilgiu ne tokį, kurio vaizdą randame induizmo ar jogos mokymuose. Naujosios hipotezės apie mūsų Visatos egzistencijos pabaigą liudija, jog tikėtina, kad Biblijoje minima pasaulio pabaiga bus ne koks nors lokalus įvykis žmonijai, kaip iš kosmoso atklydusios kometos ar asteroido sprogimo katastrofa žemėje, o globalus įvykis visos Visatos mastu, gali būti nenuspėjamas. Šių dienų žmogui tai atrodo gąsdinančiai, baugiai, tačiau tuo pačiu metu ir kažkas labai svarbaus, nes tai svarbu kiekvieno žmogaus dvasiniam pasauliui. Sutikime, kaip ir Biblija, nors ne visiems Ji patinka, tačiau kokia yra svarbi kiekvieno asmens dvasiniam tobulėjimui! Taigi, kas  Šv. Rašte bendra su fizikiniu pasauliu?

     Advento laikotarpio pabaigoje prieš Šv. Kalėdas Bažnyčioje skaitomas Šv. Raštas Kristaus antrojo atėjimo pasaulio pabaigoje tema. Čia minima pasaulio pabaigos tema ne tik dvasine, bet ir fizikine prasme. Tai šv. Petro antrasis laiškas - tam tikras perspėjimas pagonims, nupuolusiems ir atkritusiems į stabmeldystę krikščionims, tačiau ir raginimas ištikimiems Kristui krikščionims nuolat budėti. Tame laiške rašoma, kad pasaulio pabaigoje, kai antrą kartą ateis Kristus, materialaus pasaulio „...elementai sudegs ir suskils...“ (2 Pt 3,10). Moksline prasme šiuos žodžius galima būtų iš dalies paaiškinti ir tokia fizikine hipoteze: kai Visatos plėtimosi pagreitis įgįs didelius mastus, tiesiog elektronai, atomai ir jų dalys dėl milžiniškos plėtimosi energijos bus išplėšti iš savo orbitų ir suirs. Įdomumo dėlei, mokslininkai čia paskaičiuoja laiką, kad toks atomų suirimas, išplėšiant juos iš orbitų besiplečiančioje Visatoje, faktiškai galėtų įvykti ne anksčiau kaip po 20 mlrd. metų. Viešpats tikrai kantrus, tačiau ar iki to laiko bent šiuo metu esame saugūs? Laiške taip pat minima, kad „...viena diena pas Viešpatį yra kaip tūkstantis metų, ir tūkstantis metų - kaip viena diena...“ ir ta „...Viešpaties diena ateis kaip vagis...“ (2 Pt 3,8-10). Yra keletas Visatos pabaigos hipotezių, pagal vieną iš jų pats Visatos pabaigos momentas negalės būti nustatytas ar pastebėtas vien dėl to, kad kritiniu momentu fizikinių greitėjančiai besiplečiančios Visatos įvykių seka gali būti jokiomis priemonėmis fiziškai nepastebima ir nenuspėjama. Priminsiu, kad tolimiausias galaktikas ir žvaigždes mes matome dėl jų išspinduliuotos energijos fotonų (šviesos) dalelėmis, kurios kaip šviesa pasiekia mus po tūkstančių ar net milijonų ar milijardų metų, priklausomai, kokiu atstumu tas Visatos objektas - galaktika ar žvaigždė yra nuo mūsų. Neaišku, kaip Visatos plėtimasis vyksta toliau, pasiekus šviesos greitį? To atsekti stebėjimo būdu neįmanoma, nes šviesos nešėjas fotonas iš Visatos pakraščių atskrieja ne didesniu kaip šviesos greičiu. Galingais teleskopais matome pirmąsias Galaktikas po Didžiojo Sprogimo. Tačiau kaip „tamsioji energija“ veikia Visatos plėtimąsi toliau ryšium su šviesos greičio Visatos viduje fizikiniu apsiribojimu, sunku suprasti. Čia galimi du variantai: pirmas, Visatos plėtimosi greitis neviršija šviesos greičio, antrasis - „tamsioji energija“ toliau plečia Visatos erdvę** neribotai greitėjančiai, nepaisant vidinio šviesos greičio barjero. Šiuo antruoju atveju pagal Einšteino reliatyvumo teorijas vyktų fenomenas. Viena iš jų teigia, jog nesvarbu, kokios bebūtų aplinkybės ir išorinės sąlygos, šviesos greičio neįmanoma viršyti jokiai Visatos dalelei. Net ir kvantiniai efektai negali peršokti šio barjero. Pagal reliatyvumo teoriją, jeigu kam nors pavyktų skristi greičiu, didesniu už šviesos greitį, laiko tėkmė apsiverstų į priešingą pusę ir savo tikslą objektas pasiektų anksčiau, nei kad išskrido. Šviesos greičio barjeras stipriai susijęs su kitu erdvėlaikio parametru – laiku. Taigi, antruoju atveju, jei „tamsiajai energijai“ fizikos dėsniai leidžia toliau plėsti Visatą, viršijant vidinį šviesos greičio barjerą, tada dėl laiko tėkmės krypties pokyčio, manau, būtų galimas Visatos susitraukimas, kolapsas, kuris tikrai užkluptų, anot Šv. Rašto, „kaip vagis naktį“. Jo neįmanoma būtų pastebėti jokiomis priemonėmis. Pagal tokią mokslinę hipotezę visa materialaus pasaulio tikrovė sugrįžtų į fizikos mokslo apibrėžtą Visatos pradinę singuliarumo taško būseną, galų gale, kalbant filosofiškai, į „nieko“ būseną, kaip ir Viešpats ją sukūrė „iš nieko“ (pirmoji Senojo Testamento - Genezės knyga). Visatos laiko egzistencija taip pat išnyktų ir viskas, kas buvo, yra ir bus, taptų viena realybe, viena tikrove Dievuje - amžinybėje.

     Šalia viso to čia labai svarbu pastebėti vieną svarbią detalę, kad pastebėtas greitėjantis Visatos plėtimasis vyksta reliatyviai kiekvieno stebėtojo atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kur tas stebėtojas fiziškai yra Visatoje. Visatos pradžios taškas, Visatos centras, iš kur visa atsirado, realiai egzistuoja kiekviename žmoguje, šalia jo. Pasaulio galimas „sugrįžimas laike į praeitį“ būtų kaip pasaulio pabaiga, o sielos - į amžinybę, kur Visatos laiko tėkmė baigėsi, užbaigdama ir sielos apsisprendimų virtinę, sugrįžtų į tą pradžią, kur ji buvo sukurta kartu su kūnu ir jai buvo "įkvėpta" Kūrėjo dvasios pagal Jo panašumą. Kaip ir Visatos pradžia, taip ir pabaiga būtų reliatyvi kiekvieno stebėtojo atžvilgiu ir todėl kiekvienai individualiai sąmonei su ją supusia realybe - atskira, asmeniška. Žvelgiant teologiškai, dvasine prasme, toks savo „aš“ santykio su praeitimi realizavimas reikštų ne ką kita, kaip mūsų sąžinės akistatą tarp mūsų praėjusio gyvenimo ir Dievo valios, nuo kurios visa žmonija buvo nutolusi per Adomo nuodėmę. Tačiau žmogaus sielos prigimtis ir tikslas yra amžinai gyventi meilėje - Dievuje, išsaugant sielos ryšį su Dievu per Šv. Dvasią, kurią iš naujo gavome Krikšto metu dėl Jėzaus Kristaus atpirkimo. Toks sąžinės priešpastatymas su objektyvia dvasine tikrove įvyksta kiekvieno asmens mirties akivaizdoje. Šv. Raštas tai vadina Dievo teismu, įvyksiančiu pasaulio pabaigoje. Todėl mūsų sąžinei ir savajam „aš“, be abejo, tampa labai svarbu, ar gyvendami šioje žemėje mes tinkamai elgėmės ir pasinaudojome Kristaus nuopelnais žmonijai, o vėliau, asmeniniu gyvenimu ar neatsiskyrėme nuo Kristaus mums sugrąžintos Dievo dvasios? Kaip mes elgėmės Šv. Rašto, Dekalogo, Bažnyčios įsakymų atžvilgiu? Čia taip pat bus įvertinamas kiekvienas asmuo už savo darbus, gerus ar blogus. Jei buvome suklydę, ar priėmėme Dievo mums duotą gailestingumo malonę - pasinaudojome Jėzaus paliktais Sakramentais, ypač Šv. Išpažintimi nuodėmių atleidimui? Pasitikintiems vien savimi, Šv. Rašte karaliaus Ezechijo giesmėje (Dievas jį išgelbėjo nuo mirties) yra užrašytas perspėjimas, kad tie, „...kurie skuba į pragarmę, jau nebeaukština Tavo (Dievo) malonės" (Iz 38, 18). Todėl tik pasitikėdami Dievo Gailestingumu, apreikštu per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų kaip Dievo malonę mums, per Atgailą ir daugelį apsisprendimų už dvasią, pasieksime laikino žmogaus gyvenimo žemėje tikslą - amžinai regėti ir šlovinti Dievą danguje. Paskutinį liturginių metų sekmadienį Bažnyčia švenčia Kristų - Visatos Karalių, o Advento laikotarpis ir Jo pabaiga - Šv. Kalėdos tikintiesiems yra ne tik Kristaus gimimo, bet ir ateisiančio Kristaus laukimo ir Jo būsimo atėjimo pasaulio pabaigoje metas. Todėl Kristaus atėjimas pasaulio pabaigoje Bažnyčiai yra kartu atgailos ir budėjimo laikotarpis bei džiaugsmingas įvykis, 94 psalmėje giedama: „Kai išgirsite džiūgavimo šūksnius, ateikite pasitikti Viešpaties.“ Evangelijose paminėtas Jėzaus ėjimas ežero vandens paviršiumi rodo, kad Jėzus valdo visus šio materialaus pasaulio Visatos fizikinius dėsnius. Kristus yra kaip Visatos alfa ir omega, pradžia ir pabaiga, visuomet karaliaujantis.

     Iš šių svarstymų matome, kad mus supančio fizikinio pasaulio realybė mūsų protui nėra visiškai suprantama, tačiau tuo pačiu metu ir nėra visiškai nepažini ir atskirta nuo Dievo apreikštų krikščioniškų tikėjimo tiesų, kylančių iš Šv. Rašto. Remiantis protu ir mokslinėmis hipotezėmis galima šiek tiek paaiškinti Šv. Rašto užuominas apie pasaulio pabaigą, paminėtą antrame Petro laiške, kaip ir vien žvaigždėtas dangus mūsų protui byloja apie išmintingąjį šio pasaulio Kūrėją. Anot šv. Tomo Akviniečio, protas ir tikėjimas - kaip du žmogaus sparnai gali kilti į dvasines aukštumas, kur tikėjimas, viltis ir meilė iš Dievo duoti tam, kad nugalėtų ne žmogiška baimė ar puikybė, bet dieviška meilė. Dievas, stebintis šį pasaulį ir palaikantis jį buvime, savo dieviška Apvaizda valdo pasaulį ir veda visą žmoniją į išganymą per savo atsiųstąjį Dievo Sūnų Jėzų Kristų. Vien Tėvas Danguje žino tą Visatos pabaigos laiką. Rašau ne tam, kad išgąsdinčiau, bet kad nuraminčiau ir paskatinčiau ieškoti Dievo, nes kas Jį atrado, supranta, kad tik per Jėzų Kristų - Dievo Sūnų, tikrą Dievą, nusižeminusį ir tapusį iš meilės mums savo kūriniu žmogumi, turime tikrą išsigelbėjimą iš šio laikino gyvenimo. Taigi, šis mūsų gyvenimas tikrai laikinas ir netikras, kaip Šv. Rašte parašyta, kad „šiandien dar stebime pasaulį netikrą, tarsi veidrodyje“, dar nematome Dievo tikrovės. Viešpats per Apreiškimą – Šv. Raštą kreipiasi į mus, žmones, ir prašo, kad „žmonės budėtų“, t.y. gyventų be nuodėmės ir sutartinai su Dievo valia. Pasaulis, kuriame mes gyvename, yra laikinas ir žmogus, skirtingai nuo kitų Dievo sutvertų gyvių, supranta, kad jo materialus kūnas pražus su to pasaulio pabaiga. Tačiau žmogus yra sukurtas pagal paties Kūrėjo paveikslą kaip dvasinga būtybė ir todėl sąmoningai ar nesąmoningai nori išsigelbėti iš jį supančio laikinumo. Tai įrašyta net žmogaus prigimtyje. Tačiau be paties Kūrėjo pagalbos žmogus tai padaryti nepajėgus. Jis turi nugalėti savo puikybę ir nebijoti ištiesti ranką Kūrėjui, kuris jam - žmogui tiesia Savo ranką per atsiųstąjį žmonijos Išgelbėtoją Jėzų Kristų. Taigi čia yra žmogaus viso religinio gyvenimo esmė - pasitikėti visų pirma Viešpačiu, savo Dievu. Čia viskas ir sprendžiasi, ne priverstinai, bet suderinamai su žmogaus laisva valia. Jei žmogus suvoks ir supras, o supratęs seks Kristų, jį užvaldys džiaugsmas, kaip Šv. Kalėdų rytą tas džiaugsmas atėjo pas piemenis, vėliau pas Tris karalius, o ypač Šv. Velykų rytą, kai Jėzus prisikėlė iš mirties nemirtingu dvasiniu kūnu. Toks likimas laukia visų tikinčiųjų, kurie yra susivieniję su Kristumi. Susivienijimą su Kristumi švenčiame kiekvieną sekmadienį per Eucharistiją. Tai centras, apie kurį sukasi visas mūsų tikėjimo gyvenimas.  Šv. Velykos Senajame Testamente yra Pascha - hebrajų švenčiamas perėjimas per Raudonąją jūrą. Tai yra Perėjimas iš mirties į gyvenimą. Visai žmonijai šis Perėjimas išsipildė per Jėzaus mirtį ant kryžiaus ir Jo prisikėlimu Šv. Velykų rytą. Bažnyčia šią Dievo malonės dieną džiaugsmingai švenčia, tikinčiųjų lūpomis patvirtindama: „Jis tikrai prisikėlė!“, kitaip veltui būtų mūsų tikėjimas. Teateina ta Šv. Velykų viltis ir džiaugsmas pas mus, nes dėl Kristaus atpirkimo tapome išgelbėti:

„...Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio
gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai
vilčiai ir nenykstančiam, nesuteptam, nevystančiam palikimui, kuris skirtas jums
danguje.
Jus Dievo galybė ir sergsti tikėjimu išganymui, kuris parengtas apsireikšti
paskutiniu metu. Tuomet (todėl) jūs džiaugsitės, nors dabar ir reikia truputį paliūdėti
įvairiuose išmėginimuose. Taip jūsų nuoširdus tikėjimas, brangesnis už
pragaištantį auksą, kuris ugnimi ištiriamas, bus pripažintas vertas pagyrimo,
šlovės bei pagarbos, kai apsireikš Jėzus Kristus. Jūs mylite jį, nors ir nesate jo
matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu
džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą...“ Iš pirmojo Petro laiško (1 Pt 1,3-9).

* Tamsiosios energijos nederėtų painioti su tamsiąja medžiaga. Tamsiąja medžiaga vadiname dar neatrastą medžiagą, kuri su įprasta medžiaga sąveikauja tik viena iš keturių fundamentaliųjų sąveikų – gravitacine, o visas kitas, įskaitant ir elektromagnetinę (t.y. šviesa, radijo bangos ir kt.) – ignoruoja. Ji sudaro maždaug penkis kartus daugiau materijos, nei  visos mums regimosios Visatos materija. Mokslininkai mano, kad tamsioji materija suformavo dabartinę Visatą, gal būt net lėmė įvairių gyvybės formų atsiradimą. Tamsiosios medžiagos įtaką matoma ne tik Visatos masteliu, bet ir mažesniu – iki galaktikų tamsiosios medžiagos halų dydžio. Tamsioji materija yra tartum lyg nematoma ranka, kuri valdo - pakeičia žvaigždžių trajektorijas nuo jų laukiamo kurso. Tamsioji energija, kaip ir tamsioji materija su įprasta medžiaga irgi sąveikauja tik gravitaciškai, tačiau, pasižymi priešingu gravitacijai poveikiu – ji stumia medžiagą ir verčia erdvę plėstis. Nustatyti tamsiosios materijos paslaptis tapo viena iš svarbiausių šių dienų kosmologijos ir netgi fizikos mokslo uždavinių. Tačiau taip pat tikėtina, kad „tamsioji materija“ bei „tamsioji energija“ gali būti Visatos, kokią mes matome ar matysime veiksniai iš „anapus“, už mūsų Visatos erdvės ir laiko horizonto ribų. Jų poveikis nebūtinai atitinka mums žinomus fizikinius dėsnius.

** Kaip įsivaizduoti Visatos erdvę? Vaizdumo dėlei, jei iš trimatės sunkiai įsivaizduojamos Visatos eliminuotume vieną erdvės matavimą, pavyzdžiui, aukštį, Visatos modelis taptų kaip dvimatė plokštuma. Ir ta plokštuma būtų mums gerai įsivaizduojama rutulio paviršiaus plokštuma kaip dvimatė, begalinė ir netiesinė. Tokios plokštumos plėtimąsi labai paprasta būtų įsivaizduoti kaip pučiamą balioną, o plėtimosi greitį galima būtų išmatuoti tarp dviejų labiausiai vienas nuo kito nutolusių taškų ant baliono paviršiaus. Toks plėtimosi modelis - reliatyvus bet kurio taško atžvilgiu, begalinėje plokštumoje neturintis jokio stacionaraus centro ar atskaitos taško. Tačiau čia tik dvimatis besiplečiančios Visatos erdvės modelis. Reali Visatos erdvė yra trimatė, netiesinė ir begalinė, Visatos erdvės plėtimasis vyksta geometrine progresija greitėjančiai, reliatyviai kiekvieno stebėtojo, esančio bet kurioje Visatos erdvės vietoje, atžvilgiu.

„Marijos radijo“ 2019 m. birželio mėn. 3 d. laidoje „Tikėjimo žvilgsniu“ apie tikėjimo ir mokslo santykį, papildantį vienas kitą, informacinį lauką, kvantinį susietumą, kurie liudija apie egzistuojantį išorinį metafizinį pasaulį, žmogaus sąmonės prioritetą prieš aplink egzistuojančią materiją.

D i e v a s ir T ė v y n ė

Savo veikla sekime Kristaus žvaigždę...

Karaliai išminčiai pagarbina Jėzų

Giotto: Adorazione dei Magi

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Lietuvos vizija remiasi:

  • Šv. Raštu ir Katalikų Bažnyčios tradicija
  • Lietuvos pranciškonais
  • Ateitininkija
  • Krikščionimis demokratais
  • Lietuvos partizanais
  • Poetais ir rašytojais vysk. M. Valančiumi, Maironiu, O. Milašiumi, B. Brazdžioniu...
  • Dvasininkais šv. Jonu Pauliumi II, pal. J. Matulaičiu, kun. A. Svarinsku...
  • Autoritetais šv. Kazimieru, prof. S. Šalkauskiu, A. Maceina, akad. Z. Zinkevičiumi ir kt.

Šiluvos šventovė - Dangaus vartai Lietuvai

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Sveikiname kardinolą Sigitą Tamkevičių

Arkivyskupo Gintaro Grušo kalba vasario 16-osios pokylyje

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Pasitikėdami Dievo Apvaizda, melskim apsaugos 91 psalme

Šv. Juozapo malda

Karantino metu kasdien 20:00 val. drauge su savo šeimomis melstis Šv. Juozapo malda, kuria nuo amžių tikintieji kreipdavosi į šv. Juozapą – Bažnyčios globėją ir užtarėją visuose išbandymuose. Tai bus mūsų maldos tiltas, jungiantis mus su Viešpačiu ir vienus su kitais. Jis primins mums meilingą šv. Juozapo užtarimu siunčiamą pagalbą! Šiuo metu Lietuvoje skambės bažnyčių varpai.

Į TAVE, PALAIMINTASIS JUOZAPAI, kreipiamės vargų spaudžiami.
Melsdami Tavo švenčiausią Sužadėtinę pagalbos,
    su pasitikėjimu prašome, kad ir Tu mus globotum.
Dėl tos skaisčios meilės, kuri Tave jungė su nekaltąja Mergele, Dievo Gimdytoja,
    ir dėl to tėviško džiaugsmo, su kuriuo glaudei prie savęs Kūdikėlį Jėzų,
    maloningai pažvelk į visus, kuriuos Jėzus Kristus yra atpirkęs savo Krauju,
    ir mūsų reikaluose padėk mums savo galia ir užtarimu.
Rūpestingasis šventosios Šeimos Sarge, saugok Jėzaus Kristaus žmones.
Mylimasis Tėve, padėk mums išvengti visokių klaidų ir nupuolimų.
Galingasis Gelbėtojau, stiprink mus kovoje su tamsos galybėmis ir,
    kaip anuomet išgelbėjai Kūdikėlį Jėzų iš gresiančio jo gyvybei pavojaus,
    taip dabar gink šventąją Dievo Bažnyčią nuo priešo žabangų ir nuo visokių nelaimių,
    o kiekvieną mūsų nuolat globok, kad, stiprinami Tavo pavyzdžio ir pagalbos,
    galėtume šventai gyventi, Dievo malonėje numirti ir pasiekti amžinąją dangaus laimę.
Amen.

Lietuvos vyskupai

Dialogas

   „[...] jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis - pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę...“ (Kol 1, 17-19).
   Neseniai kalbėjausi su vienu vyresniojo kurso universiteto studentu. Jis man pasakė: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“
   „Teisybė, – atsiliepiau. –Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro. Norėdamas įvaldyti bet kurį dalyką, žmogus turi būti tikras filosofas – t. y. išmanyti to dalyko teoriją.“
   „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ – paklausė studentas.
   Nusišypsojau sau ir atsakiau: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“
   „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – paklausė jis.
   „Taigi,“ – atsakiau pritariamai.
   „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“
   O tu ar ieškai centrinės ašies, aplink kurią sukasi tikrovė? Ar žinai, kad pats vidurys ir viso ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Visiškai Jam atsidavęs atsidursi pačiame viduryje to, kas gera ir reikšminga.
   Šlovinu Tave, Jėzau, nes Tu esi visa ko centras ir pagrindas, viskas laikosi Tavimi ir dėl Tavęs.

Pirmoji Komunija „Šventoji Dvasia“

Savo dvasios akimis atraskime, tada sekime Kristų - Gyvenimo žvaigždę!


Šie vyrai stebisi žvaigžde...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 32 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose