Šiandien valstybės gyvenime reikia spręsti daugelį iškylančių klausimų. Labai svarbu, kad tų sprendimų rezultatas būtų mūsų, mūsų šeimų ir Tėvynės Lietuvos bei jos valstybingumo stiprinimas. Tačiau priėmus neteisingus sprendimus aukščiausiame valstybės lygmenyje rezultatas gali būti liūdnas ir netgi tragiškas. Galima nuklysti į kraštutinumus, susilpninti šeimą – mažiausią mūsų visuomenės ląstelę, galų gale netgi prarasti taip sunkiai išsikovotą mūsų valstybės Nepriklausomybę ir valstybingumą. Situaciją paaiškinti galėtų padėtų pedagoginė psichologija, kuria remiamasi švietime sėkmingo ugdymo tikslais.

     Kad lengviau suprastume, ko siekia pedagoginė psichologija, kaip pedagogas paaiškinsiu tokiu palyginimu. Atėjęs į mokyklą mokinys pirmiausia pedagogų yra išmokomas skaityti, vėliau – rašyti. Tačiau pirmosios raidės jam būna sunkios. Atlikdami pirmąsias užduotis mokiniai gauna įvertinimą – žodinį pagyrimą, rankos paspaudimą ar pažymį. Taigi, pradžioje mokinio motyvacija mokytis yra formuojama netiesiogiai - tam tikra vertinimo sistema, kuri gali būti mokinio gaunamas pažymys. Pagal mokinio gautą balą - pažymį mokyklos bendruomenėje yra sprendžiama, koks jis mokinys - pažangus ar ne? Taip gaunamas mokinio mokymosi rezultatas. Tačiau iš tikrųjų mokyklos galutinis tikslas yra ne šis. Mokykla, tik laikinais tikslais, pasinaudodama pažymiu ar kita vertinimo sistema, kaip laikino paskatinimo priemone, siekia, kad mokiniui džiaugsmą atneštų ne laikini pažymiai, bet, pavyzdžiui, pats knygos skaitymas ar rašinėlio rašymas. Tokiu būdu mokinys pamažu išmoksta pats savarankiškai skaityti ir rašyti ir tai teikia jam nepalyginamą pažinimo džiaugsmą. Kai šis tikslas jau būna mokykloje pasiektas, pamažu atsisakoma vertinimo pažymiais. Tolimesnis mokinio darbo vertinimas pažymiais psichologiškai galėtų netgi stabdyti jo naujai atsiradusią motyvaciją, kuri mezgasi ir kyla iš jo asmens vidaus. Šis procesas kiekvienam asmeniui yra individualus, skirtingas, todėl labai svarbu, kad pedagogai gerai pažintų savo mokinius. Toks yra ir visos mokyklos galutinis tikslas - pasiekti, kad baigę mokyklą mokiniai per visą savo gyvenimą ugdytųsi patys, savo vidinę motyvaciją kurtų patys, siekdami toliau pažinti aplink supantį nuostabų pasaulį, Dievo apreikštą tikėjimą, užsidegtų savo kūryba pagal Dievo duotus ir išsiugdytus jo talentus, skleistų žinias kitiems, savo darbais gražintų savo Tėvynę Lietuvą.
     Didžiulė, neturinti saiko emigracija bei keliamas dvigubos pilietybės klausimas yra šiek tiek sudėtingesni dalykai, tačiau šie yra taip pat susiję, kaip ir mokykloje su psichologiniu paskatinimu, – „dideliais pinigais“ atlyginimų, gaunamų užsienyje beveik be jokio reikalingo profesinio išsilavinimo ir net pašalpų forma. Jų poveikis piliečių ugdymui patriotine prasme gali būti atvirkščias, todėl reikia vadovautis savo sveiku protu, nepaisant nepalankių aplinkybių išlikti sąmoningais Lietuvos piliečiais. Pamąstykime apie tai giliau. Mano giliu įsitikinimu, ši problema kilo tik dėl to, kad mūsų visuomenėje, išsivadavusioje iš diktatūros ir priklausomybės, šiandien dar labai trūksta supratimo ir noro kurti vieną solidarią bendruomenę: trūksta teisingo pilietiškumo ir patriotiškumo supratimo, iš turtingos pagarbios Lietuvos istorijos kylančio šiandienos Lietuvos valstybingumo gerbimo ir jo puoselėjimo, bendrai piliečių noro stiprinti savo bendruomenę, pradedant nuo savo šeimos, kaip mažiausios visuomenės ląstelės, už kurią esame pirmiausia atsakingi. Atgavus mums laisvę, pats mūsų tautos valstybingumas de facto ir jo supratimas formavosi iš naujo, pamažu, lyginant su mūsų kaimynėmis - Lenkijos ar Rusijos valstybėmis, kurios savo valstybingumą stiprino ilgais amžiais, įtraukdamos į tuos procesus net ir mūsų tautą. Dėl šių priežąsčių mums trūksta atsakomybės prieš mūsų šalį ir visuomenę, vyrauja uždaros asmeninės emocijos ir trumpalaikiai materialiniai poreikiai. Kelią, kaip iš tokios liūdnos situacijos išbristi, nurodo buvę žymūs Lietuvos edukologai, vienas jų - prof. St. Šalkauskis. Pagal jį reikia, kad lietuvių tauta iš tautos lygmens (lot. gente) sėkmingai išaugtų į Lietuvos naciją, pirmiausia reikėtų piliečius visomis priemonėmis - šeimos, visuomenės, Bažnyčios, nuolat ugdyti, šviesti ir lavinti, ypač kultūriškai ir religiškai. Pavyzdžiui, nors dauguma esame katalikai, bet, deja, tai yra tik šiandienos „gyventojų surašymo“ deklaracija, bet ne vienos ir tvirtos bendruomenės praktika. Panaši situacija ir su Lietuvos pilietybe. Dvigubos pilietybės poreikis iškilo iš tikrųjų nedaugeliui Lietuvos piliečių, emigravusių po 1991 m. kovo 11 d. Tačiau liberalūs politikai informavimo priemonėse iškėlė dvigubos pilietybės idėją kaip deklaraciją „apjungti lietuvių kilmės asmenis“ ir ji buvo tuojau pat labai išgarsinta. Tačiau neskubėkime pritarti, pamąstykime, kurioje pusėje pasiskirsto vienokie ar kitokie motyvai ir koks gali būti rezultatas mūsų tautai bei Lietuvos valstybei? Pavyzdžiui, kritiniu valstybei atveju, kieno naudai spręs ir balsuos suinteresuotai dėl pinigų pasidalijęs asmuo su dviguba pilietybe? Ar renkant Lietuvos Seimą balsuos prieš šalį šeimininkę, kuri jam teikia finansinę gerovę? Manau, ne, jei jo materialinis gyvenimas bus aukštesnio prioriteto nei prigimtinis ir dvasinis. Nepamirškime, ir to, kad pagal ES įstatymus reikės sudaryti teisines galimybes, kad antrą Lietuvos pilietybę galėtų įsigyti ir dabartiniai Rusijos ir Lenkijos piliečiai, kurie atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę išvyko iš mūsų šalies. Taigi, dvigubos pilietybės poreikis yra tik menamas, o rezultatai priklausys nuo daugelio nežinomų mums aplinkybių ir nuo to, kokią poziciją pasirinks konkretus pilietis, turėsiantis be Lietuvos ir kitos, gali būti ir nedraugiškos mums šalies, pilietybes.
     Kur slypi didžiulės emigracijos, dvigubos pilietybės, abejingumo Lietuvos valstybei šaknys? Žvelgiant paviršutiniškai, emigracijos, dvigubos pilietybės poreikis mums, kaip jau minėjau, kyla (tai išaiškėjo atvirose diskusijose) daugiausia dėl laikinų asmeninių motyvų ir savo patogumų. Tas motyvas - didesnė alga, verslui palankesni užsienio mokesčiai, didesnės užsienio pensijos ir t.t. Tai būdinga visiems „dvasiniams“ emigrantams, nebūtinai tiems, kurie jau emigravo iš Lietuvos. Gaila, bet dažnai tai nėra susiję su mūsų Nepriklausomos valstybės esme – kurti laimingą atvirą Lietuvos piliečių bendruomenę, paremtą laisve, savo etnine kultūra, turtinga istorija ir valstybingumu. Pavojus kiekvienam asmeniui prisirišti prie laikinų vertybių čia slypi dėl to, kad piniginiai santykiai visada yra laikini ir trapūs, kai kultūra – ilgalaikė, o tikėjimo dalykai - amžini. Bėgti ten, kur "daug aukso" visada buvo menkas, sakyčiau dvasiškai savižudiškas pagoniškas mentalitetas. Tik krikščionybė Europos tautas išmokė tapti sėsliomis, nesivaikyti žemiškų turtų, bet dirbti ir kurti savo bendruomenei (Bažnyčiai, piliečiams) ir būti atsakingas už tautai Dievo paskirtą žemės lopinėlį. Dėl gerbūvio užsimezgę laikini piniginiai santykiai yra tapatūs mano minėtiems mokykloje mokinių gaunamiems pažymiams - jie negali būti mokinio esminis tikslas, jie - laikina priemonė. Būtų klaida, beprasmis žingsnis savo gyvenimo kelyje brangų laiką eikvoti vien dėl pinigų, patogumų ar malonumų, kaip mokiniui – dėl pažymių. Tad dvasiškai subrendusiai tautai visiškai nereikalinga antra kitos šalies pilietybė, o kartais neišvengiama, trumpalaikė atskirų asmenų emigracija susibalansuotų ir nesukeltų tokių "tautos išsikraustymo" pasekmių. Subrendę savo vidumi žmonės visada yra laisvi piliečiai, tad nors jie ir išvyktų iš Lietuvos, tai tik dėl savo šeimos ar Tėvynės reikalų, ir pasiekę trumpalaikį tikslą, būtinai sugrįžtų atgal į savo namus ir čia tęstų savo pradėtą mėgstamą darbą, rūpintųsi artimais žmonėmis. Čia tiktų palyginimas apie bičių šeimą: bitės laikinai išskrenda iš savo avilio, bet prisirinkusios iš gėlių nektaro, vėl grįžtą į jį, į savo gimtą spiečių, kuriame jos auga, dauginasi ir kuria sau namus, tik į juos neša visokį gėrį ir čia laimi visa bendruomenė - bičių šeima. Individualiu būdu bitės neišliktų, jau vien žiemą sušaltų. Taigi, gražu ir išmintinga yra turėti kažkokią gražią idėją ir ją realizuoti savo krašte. Nėra pinigų, tad laikinai gali būti tikslinga išvykti tik, tam, kad užsidirbtum savo idėjos realizavimui ir sugrįžtum. Nesuprantu tų, kurie išvyksta be idėjos, be tikslo sugrįžti į savo kraštą, kad jį praturtintų ne tik materialine, bet ir mokslo, žinių, užsienio šalių geros patirties, o gal ir dvasine prasme. Atsisakę bendruomenės solidarumo principo, jie labai lengvai gali pražūti, išeiti iš kelio, ypač jei jie renkasi ne Dievą, bet mamoną (pinigus), ieško kūniškų malonumų, patogumų, bet ne savo gyvenimo prasmės. Tai būtų tikra nelaimė tam asmeniui ir linkiu tokiam atsipeikėti, kad gyvenimas nebūtų pragyventas veltui, neprasmingai. O ką Viešpats tokiam pasakytų paskutinę jo gyvenimo dieną?
     Galbūt mes, lietuviai, dar iki šiol nesame susiformavę kaip viena nacija (Lietuvos piliečių bendruomenė), bet dar esame tik pakeliui į ją, esame tik kaip neorganizuota prigimtinė tauta (tautybė)? Koks yra santykis tarp tautybės ir pilietybės, ir kokį svarbų vaidmenį valstybei vaidina pilietybė, geriau suprasti mums galėtų padėti lietuvių ir lenkų poetas Adomas Mickevičius, kuris rašė: „Lietuva, Tėvyne mano“. Nors tada jis save priskyrė „gente lithuanus, natione polonus“ (lietuviška tautybė, lenkiška pilietybė). Tokia tuomet buvo Lietuvos - Lenkijos valstybės kaip Unijos dvasia, kurioje pagrindinę vietą užėmė lenkiška kultūra. Taigi, matome, kad nacija asocijuojasi su pilietybe, aukštesne dvasine kultūra, tautybė tik su gentimi ar tauta, kuri nepasirenkama ir yra tik prigimties ir kilmės dalykas. Nacijai susikurti tereikia vienos pilietybės ir savo kultūros puoselėjimo, tautai – pilietybė dar nesuprantama, nesuvokiama, todėl lengvai gali jos atsisakyti ir tapti kitos nacijos, o vėliau - netgi kitos tautos dalimi, paprastai sakant - kitos valstybės piliečiu. Tačiau šiandien didelis skirtumas tarp tos Lietuvos, kuri buvo Adomo Mickevičiaus laikais, ir šiandieninės, kuri tapo atskira nepriklausoma valstybe, įstojusia į NATO, kuri gina mūsų savarankiškumą ir valstybingumą. Po 1990 m. kovo 11 d. mums atsivėrė laisvas kelias į Lietuvos nacijos kūrimąsi – Lietuvos kultūros pakilimą. Taigi, jei mūsų tikslas – Lietuvos nacija ir stipri Lietuvos valstybė, tai dviguba pilietybė šį siekį tik griauna. Ar norėtume kada nors sugrįžti prie tokios situacijos, kaip atsitiko daugeliui mūsų tautiečių tuo metu, kai Lietuva neturėjo savo valstybingumo? Jei suprantame skirtumus, tai, manau, mūsų siekis turi būti tokios Lietuvos, kuri būtų pilietiška - unikali šalis kultūrine prasme, atvira, gerbianti savo iškovotą nepriklausomybę valstybė. Pasaulis tampa turtingas ir įdomus per tautų kultūrų ir istorijos įvairovę, valstybės ir pilietybės prigimtis – gerbti savo šalies istoriją, saugoti ir puoselėti kultūrą. Turime nuolat siekti, kad valstybė kurtųsi ne vien ant trapaus materialinio pagrindo – turtų, pinigų – tai tik teisingo kelio išdava, bet pirmiau pilietinės visuomenės pagrindu, kurios esmė būtų dvasinės vertybės - pilietiškumas, patriotizmas, šeima, tautos ir Tėvynės meilė. Šis klausimas, be abejo, siejasi ir su naujomis aktualijomis - jaunuolių tarnavimu Lietuvos kariuomenėje. Turime suprasti, kad pinigai ir kitos materialios vertybės, kurias norima teikti kaip paskatinimą, yra tik laikinos priemonės, panašiai, kaip mokykloje gaunami pažymiai. Jos nėra pagrindinis motyvas stiprinti ir kurti valstybę ar kariuomenę ant tvirtų pamatų. Kaip nuoširdūs patriotiniai jausmai padaro džiaugsmingą tarnavimą savo Tėvynei Lietuvai ir jos laisvei, jie tampa tikru užmokesčiu, svarbesniu už visus sunkumus, kilusius piliečiui tarnavimo metu, o karo metu – svarbesniu net už pačio kario gyvybę.


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 32 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių