Įvadas. Lietuvos valstybės tautinės pilietinės politikos dvasią apčiuopti galime Lietuvos valstybės gilioje senovėje, jau nuo karaliaus Mindaugo laikų, sujungusio lietuviškas žemes į vieną Lietuvos valstybę. Vėliau LDK Gedimino laikais tautų taikaus sugyvenimo dvasia skleidėsi sostinėje Vilniuje - visos Lietuvos kultūros centre. „Ne vienas Vilniaus istorijos tyrinėtojas, rašydamas apie miesto praeitį, mini jame tvyrojusią tolerancijos dvasią. Nuo pat pirmojo savo paminėjimo rašytiniame šaltinyje Vilnius skelbia Europai, kad yra atviras kitataučiams atvykėliams. Regis, Gedimino kvietimas prilygo jo susapnuoto Geležinio vilko balsui, nes gana greitai į miestą ėmė keltis pirkliai ir amatininkai iš Vokietijos Hanzos sąjungos miestų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos“ (pagal Tomą Venclovą).

     1791 m. gegužės 3 d. tuometinėje Lenkijos - Lietuvos valstybėje buvo priimta nauja Abiejų Tautų Respublikos Konstitucija, kuri teisės požiūriu tikrai buvo progresyvi viso pasaulio mastu. Po to šalyje sekė eilė svarbių istorinių įvykių, sukrėtusių tuometinę Lietuvos - Lenkijos valstybę ir nulėmusių Jos tragišką likimą. Šiame straipsnyje tuos senus, šiandien dar iki galo mūsų nesuprastus istorinius įvykius pabandysiu panarplioti ir įvertinti tuometinės lietuvių tautos ir Lietuvos interesų požiūriu, todėl nenorėčiau sutikti, kad tai, kas čia parašyta, yra kažkokia dabartinės Rusijos propaganda ar kritiškas žvilgsnis į mums draugišką Lenkiją. Svarbiausias tikslas tebūna rasti tiesą, kokia ji vienam ar kitam šiandieninės Lietuvos piliečiui skaudi bebūtų.

     Žemėlapį su aprašymu galima atsidaryti Internete: viduramziu.istorija.net/etno/etno19a.htm. Jame pagal Lietuvių kalbos instituto atliktus kalbų paplitimo Rytų Lietuvoje mokslinius tyrimus parodytos vietovės, kuriose buvo kalbama lietuvių, baltarusių, lenkų kalba. Žemėlapį sudarė P. Gaučas, A. Vidugiris. Šiandien naujai statoma Baltarusijos AE kelia didelę grėsmę visos Lietuvos ekosistemai, gamtai, nes esama teritorija yra Nemuno ir Neries baseino aukštupyje.

     Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint į jokias nepalankias gyvenimo aplinkybes. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*. Jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinių, doros ir meno pagalba žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau visiška ar tobula žmogaus ar tautos laimė tegali būti pasiekta tik siejant ją su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 25 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių