Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint jokių nepalankių gyvenimo aplinkybių. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*, jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinijos, doros ir meno tvarkoje žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau pilnas ar tobulas žmogaus ar tautos laimingumas tegali būti pasiektas vien ryšium su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

     Pagal prof. Stasį Šalkauskį tikrai turtingas žmogus ar turtinga tauta yra ta, kuri nėra savo gausių materialių turtų vergė, bet ta, kurios reikalavimai yra mažesni nei jos turtai, ir ji elgiasi taip, kad mažintų savo reikalavimus toms gėrybėms, kurios nesudaro būtinų sąlygų doriniam džiaugsmingumui. Tai tikra išmintis, kurios dar iki šiol būdami laisvi neperpratome ir todėl pasmerkiame save, pastatome save į gan kvailą, keblią padėtį dėl savo tamsumo, nemokšiškumo ar net neišmanymo. Tačiau pasaulyje, netgi šalia čia pat - Europoje yra gražių pavyzdžių. Manau, šiandien būtent Vengrijos pavyzdys Lietuvai įkvepia keistis teisinga kryptimi. Tad kol dar ne vėlu, laikas sugrįžti į bendruomeninę kultūrą, kuri remtųsi tautinės ir krikščioniškosios kultūros vertybėmis, tomis, kurios praeityje buvo išbandytos ir pasiteisino. Investuoti į šias vertybes nekainuoja nei daug pinigų, nei aukso, tačiau tereikia valios pastangų ir supratimo. Deja, su liberalizmo, kosmopolitizmo "kultūra", kuri šiandien yra primesta visai Europai laimingo ir stabilaus moralinėmis vertybėmis pagrįsto gyvenimo jokiu būdu nesukursime. Žmogus tampa vis vienišesnis ir nelaimingesnis, įvairių trumpalaikių mados vėjų blaškomas po visą pasaulį. Dėl kairiojo liberalizmo ideologijos įsigalėję tokie "miesto kultūros" stabai kaip vartotojiškumas, pinigai yra trapus ir labai laikinas gėris, kuris negali atnešti tikros laimės žmonėms. Juo užsikrėtus tik nuodėmingas godumas laikinam materialiam turtui apvaldo širdis, o jo pasekmė dažniausiai yra tragiška ir žmogui, ir tautai. Istorijos prasme per išbandymus esame lyg vėl nubloškiami atgal į praeities laikus, į nepastovų, ne bendruomenišką, bet kraštutinai konkurencingą laukinį gyvenimą, kur viršų ima jėga, bet ne meilė. Ar galime šią blogą situaciją šiandien pakeisti? Manau, kad su Kristaus pagalba - taip, galime. Privalome. Krikščioniškomis vertybėmis pagrįstas tautos gyvenimas yra optimizmo, laimės gyventi kiekvienoje šalyje pagrindas, lyg medžio šaknys. Pal. Jurgis Matulaitis mokė blogį nugalėti gerumu. Nuolankumas yra taikos nešimas, kai prieš kitokį ar kitokios nuomonės brolį ar sesę elgiamės pagarbiai ir nuolankiai čia ir dabar ir meldžiamės už klystančius, visur pagrindinį dėmesį sutelkdami į Kristų ir į Bažnyčią, kuri yra Kristaus mistinis kūnas, apjungiantis visus brolius ir seseris. Nuolankumas neša susivienijimą, bet ne skilimą**. Tėvynės atžvilgiu negalime būti nihilistais. Tėvynė taip pat yra krikščioniškos meilės objektas. Geriausias būdas Jai padėti - paaukoti Jos likimą Kristui, o savo jėgomis prisidėti prie Jos gražinimo ir klestėjimo. Tad ten, kur suklesti Dievo, Tėvynės ir artimo krikščioniška meilė, ateina ir Dievo karalystė. Ją kurstyti reikia nuolat, nuolat atsiversti meilei, o kai skauda, anot Evangelijos, atsižadėti savęs, imti Kristaus kryžių ir sekti paskui Kristų. Savęs atsižadėjimo ir meilės kelią parodė mums pats Viešpats Jėzus Kristus, atėjęs į pasaulį, ne kad jį pasmerktų, bet kad pagydytų. Susivienijusiųjų su Kristumi laukia Prisikėlimas, tai, ką Dievas paruošė tiems kurie Jį myli.

 

     * - Kaip pastebi edukologas mokslininkas S. Šalkauskis, laimingumas yra ne priemonė, ne sąlyga ir ne tikslas, o išdava. Tad sprendžiu, kas su laimingumu yra labai panašiai kaip su balandžiu: jei jį gaudysi - balandis nuskris, čia reikia išmokti elgtis taip, kad tas balandis atskristų ir apsigyventų šalia tavęs. :)
     ** - Norėdami išvengti skubotų sprendimų savo artimo atžvilgiu, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus: "Kiekvienas geras krikščionis turėtų verčiau apginti artimo žodžius, negu juos pasmerkti. Jei negali apginti, tegu paklausia, kaip jis tai supranta; jei blogai supranta, reikia su meile tai nurodyti; jei ir to nepakanka, reikia ieškoti visų tinkamų priemonių, kad gerai supratęs, artimas neliktų neteisus." (šv. Ignacas, Ex. spir. 22.).


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 35 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių