Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint į jokias nepalankias gyvenimo aplinkybes. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*. Jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinių, doros ir meno pagalba žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau visiška ar tobula žmogaus ar tautos laimė tegali būti pasiekta tik siejant ją su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

     Pagal prof. Stasį Šalkauskį, tikrai turtingas žmogus ar turtinga tauta yra ta, kuri nėra savo gausių materialių turtų vergė, kurios reikalavimai yra mažesni nei jos turtai, ir ji elgiasi taip, kad mažintų savo reikalavimus toms gėrybėms, kurios nesudaro būtinų sąlygų doriniam džiaugsmingumui. Tai tikra išmintis, kurios dar iki šiol būdami laisvi nesupratome, ir todėl pasmerkiame save, pastatome save į gan kvailą, keblią padėtį dėl savo tamsumo, nemokšiškumo ar net neišmanymo. Tačiau pasaulyje, netgi šalia, čia pat Europoje, yra gražių pavyzdžių. Manau, šiandien būtent Vengrijos pavyzdys Lietuvą įkvepia keistis teisinga kryptimi. Tad kol dar ne vėlu, laikas sugrįžti į bendruomeninę kultūrą, kuri remtųsi tautinės ir krikščioniškosios kultūros vertybėmis, tomis, kurios praeityje buvo vertinamos ir pasiteisino. Investuoti į šias vertybes nekainuoja daug pinigų, tačiau tereikia valios pastangų ir supratimo. Deja, su liberalizmo, kosmopolitizmo "kultūra", kuri šiandien yra primesta visai Europai, laimingo ir stabilaus, moralinėmis vertybėmis grįsto gyvenimo jokiu būdu nesukursime. Žmogus tampa vis vienišesnis ir nelaimingesnis įvairių trumpalaikių mados vėjų blaškomas po visą pasaulį. Dėl kairiojo liberalizmo ideologijos įsigalėję tokie „miesto kultūros“ stabai, kaip vartotojiškumas, pinigai, yra trapus ir labai laikinas gėris, kuris negali atnešti žmonėms tikros laimės. Nuodėmingas godumas laikinam materialiam turtui užvaldo širdis, o jo pasekmė dažniausiai yra tragiška ir žmogui, ir tautai. Istorijos kelyje esame lyg vėl nubloškiami atgal į praeities laikus, į nepastovų, ne bendruomenišką, bet kraštutinį konkurencingą laukinį gyvenimą, kur viršų ima jėga, bet ne meilė. Ar galime šią blogą situaciją šiandien pakeisti? Manau, kad su Kristaus pagalba - taip, galime. Privalome. Krikščioniškomis vertybėmis pagrįstas tautos gyvenimas yra optimizmo, laimės gyventi kiekvienoje šalyje pagrindas, lyg medžio šaknys. Pal. Jurgis Matulaitis mokė blogį nugalėti gerumu. Nuolankumas yra taikos nešimas, kai su kitokiu ar kitokią nuomonę turinčiu broliu ar sese elgiamės pagarbiai ir nuolankiai, meldžiamės už klystančius, visur svarbiausią dėmesį sutelkdami į Kristų ir Bažnyčią, kuri yra Kristaus mistinis kūnas, sujungiantis visus brolius ir seseris. Nuolankumas neša susivienijimą, bet ne skilimą**. Tėvynės atžvilgiu negalime būti nihilistais. Tėvynė taip pat yra krikščioniškos meilės objektas. Geriausias būdas Jai padėti - paaukoti Jos likimą Kristui, o savo jėgomis prisidėti prie Jos gražinimo ir klestėjimo. Tad ten, kur suklesti Dievo, Tėvynės ir artimo krikščioniška meilė, ateina ir Dievo karalystė. Ją kurstyti reikia nuolat, nuolat atsiverti meilei, o kai skauda, anot Evangelijos, atsižadėti savęs, imti Kristaus kryžių ir sekti paskui Jį. Savęs atsižadėjimo ir meilės kelią parodė mums pats Viešpats Jėzus Kristus, atėjęs į pasaulį ne kad jį pasmerktų, bet kad pagydytų. Susivienijusiųjų su Kristumi laukia Prisikėlimas, tai, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli.

 

     * - Kaip pastebi edukologas mokslininkas S. Šalkauskis, laimingumas yra ne priemonė, ne sąlyga ir ne tikslas, o išdava. Tad sprendžiu, kad su laimingumu yra labai panašiai kaip su balandžiu: jei jį gaudysi, balandis nuskris, čia reikia išmokti elgtis taip, kad tas balandis atskristų ir apsigyventų šalia tavęs :)
     ** - Norėdami išvengti skubotų sprendimų savo artimo atžvilgiu, kiekvienas tegu pasistengia kaip galima palankiau vertinti savo artimo mintis, žodžius ir darbus: „Kiekvienas geras krikščionis turėtų verčiau apginti artimo žodžius, negu juos pasmerkti. Jei negali apginti, tegu paklausia, kaip jis tai supranta; jei blogai supranta, reikia su meile tai nurodyti; jei ir to nepakanka, reikia ieškoti visų tinkamų priemonių, kad gerai supratęs, artimas neliktų neteisus.“ (šv. Ignacas, Ex. spir. 22.).


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 34 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių