Įvadas. Lietuvos valstybės tautinės pilietinės politikos dvasią apčiuopti galime Lietuvos valstybės gilioje senovėje, jau nuo karaliaus Mindaugo laikų, sujungusio lietuviškas žemes į vieną Lietuvos valstybę. Vėliau LDK Gedimino laikais tautų taikaus sugyvenimo dvasia skleidėsi sostinėje Vilniuje - visos Lietuvos kultūros centre. „Ne vienas Vilniaus istorijos tyrinėtojas, rašydamas apie miesto praeitį, mini jame tvyrojusią tolerancijos dvasią. Nuo pat pirmojo savo paminėjimo rašytiniame šaltinyje Vilnius skelbia Europai, kad yra atviras kitataučiams atvykėliams. Regis, Gedimino kvietimas prilygo jo susapnuoto Geležinio vilko balsui, nes gana greitai į miestą ėmė keltis pirkliai ir amatininkai iš Vokietijos Hanzos sąjungos miestų, Prancūzijos, Italijos ir Ispanijos“ (pagal Tomą Venclovą).

     Bendras tautinės pilietinės politikos tikslas - sukurti pilietinę visuomenę. Konkreti šiandieninės Lietuvos tautinės politikos siekiamybė – atvira Lietuvos piliečių krikščioniška (katalikiška) bendruomenė.

     Atvira bendruomenė reiškia, kad, tęsdami LDK Gedimino pradėtą politiką, šiandien taip pat būkime atviri pasauliui ir tikėjimui. Kviečiame nedaryti kliūčių imigracijai, verslui, investicijoms iš visų pasaulio šalių. Tačiau yra pavojų. Kai Lietuva buvo okupuota, mes nebuvome savo žemės šeimininkai, tuomet Lietuvoje buvo vykdoma nevaldoma masinė imigracija. Ir šiandien, jei imigracija iš kurios nors vienos šalies žymiai išaugtų, neabejotinai reikėtų imtis priemonių mūsų šalies tapatumui išsaugoti. Šiam tikslui, manau, turėtų būti sukurta imigracijos kvotų sistema. Ji privaloma tam, kad imigrantams pradžioje būtų sudaromos reikalingos ekonominės pragyvenimo sąlygos, atsižvelgiant į mūsų šalies ekonomines galimybes. Tačiau valstybėje turi būti išsaugota Lietuvos kultūros tapatybė, turi būti skatinama mokytis valstybinės kalbos ir galų gale nusistovėtų tam tikra imigracijos pusiausvyra pagal mūsų šalies dydį. Vykstant imigracijos procesui tautinių bendrijų skaičius Lietuvoje turėtų išaugti.

     Tačiau tai yra Lietuvos piliečių bendruomenė, nes vadovaujamės atkurtos Lietuvos valstybės piliečių valia priimta ir paskelbta Lietuvos Konstitucija. Valstybinė lietuvių kalba garantuojama visame viešajame valstybės gyvenime. Pagal Švietimo įstatymą įvairių mokyklų mokinių tėvams (globėjams) įsipareigojame jų vaikus mokyti valstybine lietuvių kalba bet kurioje LR teritorijos vietovėje ir pagal galimybes už Jos ribų – etninėse žemėse, kur išlikusios gausesnės etninių lietuvių bendruomenės. Tautinės bendrijos išlaiko LR Konstitucijos garantuotas kultūrinės autonomijos teises (tautinių bendrijų mokyklos, parapijų bendruomenės ir kt.). Būtent čia, per tautinių bendrijų kultūrinę autonomiją pasireiškia visos Lietuvos piliečių bendruomenės atvirumas ir tolerancija kitoms tautoms ir kultūroms. Čia valstybinė kalba atlieka ryšio vaidmenį tarp įvairių tautinių bendrijų kalbų, sujungdama visas gyvenančias tautas, jų tautines bendrijas į vieną Lietuvos piliečių bendruomenę bendram, sutelktam darbui dėl visų bendros Tėvynės Lietuvos.

     Katalikiškų tradicijų bendruomene tapome karaliaus Mindaugo, valstybės įkūrėjo, Lietuvos Krikštą priėmusio iš Vakarų krikščionybės, laikais. Šis pasirinkimas nulėmė, kad Lietuva tapo daugumos žmonių katalikiško tikėjimo šalimi. Šiandien valstybėje garantuojama tikėjimo laisvė bei laisvai pasirinkto tikėjimo skelbimas, valstybė remia tikybos mokymą pagal tėvų (globėjų) pageidavimą (LR Konstitucija). Pavyzdžiui, sudaromos galimybės atskiroje vietovėje esant didesniam tėvų poreikiui šeimoje pradėtą katalikišką ugdymą tęsti ir mokykloje, todėl savivaldybė vienodomis sąlygomis su kitomis toje vietovėje esančiomis mokyklomis remia katalikiškos mokyklos įsteigimą ir finansavimą pagal mokinių krepšelį (Švietimo įstatymas). Tokios vienodos teisės garantuojamos ir kitoms Lietuvos tradicinėms religijoms, kurios turi šaknis bendroje Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Taip pasireiškia bendradarbiavimas tarp Bažnyčios ir valstybės tikėjimo srityje, jo tikslas - valstybės piliečių bendrojo gėrio, doros puoselėjimas ir siekimas. Ypač čia katalikiško tikėjimo tradicija glaudžiai siejasi su šeima. Lietuvoje, kurioje pagal apklausas apie 80 proc. gyventojų yra katalikai, šeimos samprata dažniausiai remiasi nuo seno išbandyta šeimos katalikiška pasaulėžiūra (Bažnytinė santuoka ir jos vaisiais - vaikais). Tai labai svarbi atsakomybės už šeimą ir valstybę pozicija, nes šeimos institucija yra pilietinės visuomenės pagrindas - mažiausia visuomenės ląstelė. Krikščioniškų vertybių ugdymas šeimoje, mokykloje ir per Bažnyčią, visuomenines informavimo priemones yra glaudžiai susijęs su brandžios pilietinės visuomenės kūrimu.

     Bendruomenė yra pilietinės visuomenės kūrimo vienas iš svarbiausių tikslų ir uždavinių. Mes priklausomi vieni nuo kitų, žmogaus prigimtį išskleidžiančios aplinkybės turėtų atsispindėti ir įstatymuose, ir papročiuose. Žmogus nėra vienpusiškas, todėl taip neturėtų būti ir su įstatymais ar socialine tvarka. Kad valstybėje kuo aktyviau reikštųsi aukštesnės vertės bendruomeniški santykiai ir piliečių solidarumas, kviečiame naikinti tarp Lietuvos piliečių įvairaus pobūdžio individualizmo ir tautinio uždarumo ideologijų primestus skirtumus.

     1. Krikščioniškoji demokratija remiasi subsidiarumu - harmonija tarp bendruomenės ir asmens laisvės, vadovaujantis Šv. Raštu ir Bažnyčios tradicija bei sekuliaria patirtimi (tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame). Tačiau koks nuosaikiosios krikščioniškosios demokratijos santykis su liberalizmu, kuris vietoj krikščioniškojo bendruomeniškumo siūlo individualizmą? Prisiminkime krikščionių demokratų nuosaikias nuostatas ekonominiame tautos gyvenime, kurių pagrindinis tikslas yra Lietuvoje sukurti gausią viduriniąją klasę, išvengti visuomenėje kraštutinumų - Lietuvos piliečių susiskaldymo į turtingus ir vargšus. Čia padeda progresiniai mokesčiai. Tam tikslui pasiekti turi būti gautas bendras visos visuomenės pritarimas kaip kompromisas tarp verslo ir valstybės socialinės apsaugos institucijų. Šis siekis gali būti palaipsniui realizuojamas įstatymiškai įgyvendinant partijų rinkimines programas, vykdant numatytą Vyriausybės programą. Progresiniai mokesčiai, be abejo, turi veikti kartu su šeimos institutą stiprinančia mokesčių politika, kitaip jie gali atnešti didesnės žalos šeimoms, ypač gausioms šeimoms. Todėl prieš tai būtina įgyvendinti principą, kad bendrų šeimos pajamų apmokestinimo dydis turėtų būti lyginamas su viengungio žmogaus pajamų apmokestinimu bei padidintos išmokos už kiekvieną gimusį vaiką. Tai yra pasiekta kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų šalyse, kurios vadovaujasi krikščioniškąja demokratija. Taigi, tokiu būdu gali būti iš dalies sprendžiama ir mažo gimstamumo bei visuomenės senėjimo problema. Aišku, individualistai, kurie asmeninį gėrį kelia aukščiau visuomenės, tam nepritars, tačiau tai valstybės išlikimo klausimas, nes šeimos institucija kuria valstybės ateitį, be paramos jai gresia valstybės sunykimas ir galų gale išnykimas iš pasaulio žemėlapio. Neturėtų būti tokių darbo apmokėjimų, kaip 0.25, 0.5 ar 0.75 etato, kurie iš tikrųjų pažeidžia konkretaus žmogaus teises, sukuria klaidingą požiūrį į žmogų kaip į mechanizmo sraigtelį, o ne kaip į asmenį su materialiais ir dvasiniais poreikiais. Kristus Evangelijos palyginime apie samdomus vynuogyno darbininkus pamini, kad pragyvenimo minimumo užmokesčio vertas ir tas, kuris buvo pasamdytas vakare ir dirbo tik dalį dienos, lyginant su tais, kurie nešė visos „dienos karštį".  Individualizmas be krikščioniškų vertybių ugdymo anksčiau ar vėliau atveda šalį prie neapykantos savo piliečiui, savo tautiečiui bei valstybei, prie savo valstybės „susprogdinimo" į „mažus gabalėlius", nenaudingus vienas kitam, modelio. Jį lydi visuomenės dvasinio nupuolimo ženklai: susisluoksniavimas, susvetimėjimas, nelaimingumo jausmas, išvešėjęs alkoholizmas, narkomanija, korupcija, padidėję šeimų skyrybų, emigracijos ir savižudybių mastai. Pasilikti bendruomenėje - šeimoje, tautoje, o ne likti vienumoje yra tikras laimės ženklas, simbolis. Gausinga šeima - brangi Dievo dovana, suteikianti daug džiaugsmo kiekvienam šeimos nariui ir tautai.

     2. Akcentuokime pilietybę, bet ne etninę kilmę! Todėl prieš gaunant LR piliečių pasus kviečiame žmones (pagal nutylėjimo principą) palikti vien tik Lietuvos piliečio tapatybę, nes pagal galiojančius įstatymus piliečio tautybės įrašas Lietuvos piliečio pase nėra privalomas. Manau, negalime pritarti populistinei kairiojo liberalizmo tariamai "tolerantiškai" tautinei politikai, pasiduodančiai iš šalies primestiems kai kurių nedraugiškų kaimynų šovinistų siekiams, kai norima akcentuoti tautinį išskirtinumą ir uždarumą, kurio pagrindu kuriamos ir sureikšminamos taip vadinamos „tautinių mažumų teisės“ ir prieštaringi LR Konstitucijai įstatymai, skaldantys Lietuvos visuomenę. Iš tikrųjų vertinant pagal tarptautines normas tokių tautinių darinių kaip tautinės mažumos Lietuvoje nėra, yra tik Lietuvos valstybės istorijos tėkmėje susiformavusios Lietuvos tautinės bendrijos (žiūrėkime LR Konstituciją). Manome, kad tokios tariamos tolerancijos keliu objektyviai einama link Lietuvoje gyvenančių tautų nepasitikėjimo valstybe, viešuoju gyvenimu, aštrinamas tautinis antagonizmas, „gynybai" skatinamas partijų nacionaliniu pagrindu kūrimasis. Lietuvos lenkus vadindami "tautine mažuma" mes pataikaujame Lenkijos šovinistams, kurie nori neteisėtai ir apgaulingai Lietuvos lenkų tautinę bendriją priskirti prie tautinės mažumos statuso, suprantama, tik tam, kad jų tautinė bendrija įgytų daugiau tarptautinių teisių. Tačiau tokios teisės skiriamos tik tautai ar jos daliai, neturinčiai pasaulyje savo tautinės valstybės, kad apsaugoti pasaulyje esančią, gal būt, unikalią jos kultūrą. Lietuvos lenkams negresia joks pavojus jų kultūrai, nes šalia - didžiulė Lenkijos valstybė! Valstybės viduje toks veidmainiškumas veda prie tautinių bendrijų supriešinimo, atstumia jas nuo bendrystės, nekuria motyvų kartu bendrai dirbti bei puoselėti vienintelę Tėvynę - Lietuvos valstybę. Tai veda link atsiribojimų ir uždarumų, galų gale - prie skilimų, smurto ir karų. Ar valstybės dezintegracijos procesai negali tapti tokie pat skausmingi, kokie buvo jos kūrimosi pradžioje? Ko reikia, kad išsaugotume taiką ir vienybę? Šiandien iš visų suinteresuotų pusių reikia pasitikėjimo ir vienas kito supratimo, ypač supratimo, kad tolerancija kitoms tautoms valstybėje atsispindi kultūroje - per Lietuvos tautinių bendrijų kultūrinę autonomiją, bet kartu ir išsaugant Lietuvos valstybingumą, teritorijos vientisumą ir tapatumą, skirtingą nuo Lietuvos kaimyninių šalių, kurioms kai kurios Lietuvos tautinės bendrijos kultūros požiūriu yra labai artimos. Kviečiame visus Lietuvos piliečius, priklausančius tautinėms bendrijoms, integruotis į Lietuvos kultūrinį ir ekonominį gyvenimą. Kvietimas integruotis reiškia tautinių bendrijų priėmimą su meile ir pasitikėjimu į Lietuvos piliečių bendruomenę. Tautinė bendrija taip gali kultūriškai išlikti savimi, savo tautos atstovu, tačiau viešai ir oficialiuose dokumentuose pirmoje eilėje akcentuoti visus mus jungiančią Lietuvos pilietybę, o ne tautybes, kad vienodai gerai, džiugiai jaustumėmės gyvendami ir kurdami bendroje visų mūsų Tėvynėje - Lietuvoje. Tokiu atveju nebelieka nei „pagrindinės", nei „antraeilės" tautybės, nes visi Lietuvos respublikos piliečiai valstybės požiūriu yra lygių teisių, nepriklausomai nuo jų tautybės. Tai turėtų tapti savaime suprantama viešojo gyvenimo norma.

     3. Lietuvos tautinių bendrijų mokyklose turi būti įgyvendinamas pilnavertis valstybinės kalbos mokymasis, moksleiviai turi būti paruošiami sėkmingoms tolimesnėms profesinėms studijoms valstybine kalba. Pavyzdžiui, sėkmingai Latvijoje veikianti dvikalbio švietimo sistema šiuo metu laikoma viena geriausių Europos Sąjungoje. ES yra vartojamas terminas „integruotas turinio ir kalbos mokymasis“ (context and language integrated learning). Žinoma, nė vienos valstybės švietimo ir kalbos politika negali būti automatiškai perkelta į kitą valstybę, bet lietuvių ir latvių kalbos yra brolių kalbos, vienintelės gyvos baltų kalbos. Todėl mes turime bendradarbiauti švietimo politikos ir kalbos srityje. Šie modeliai numato, kad vaikai mokytis pradeda gimtąja (tautinės bendrijos) kalba, o valstybinės kalbos svarba švietimo laikotarpiu tolydžiai didėja. Nuo 2004 metų tautinių bendrijų vidurinėse mokyklose palaipsniui nuo 10 klasės buvo pradėtas mokymas latvių kalba (60 proc. dalykų). Siūlome Lietuvos savivaldybių (valstybės) tautinių bendrijų bendrojo lavinimo mokyklose nuo 10 klasės bent pusę dėstomų dalykų mokytis valstybine kalba, o kiek vėliau pasiekti Latvijos standartą (60 proc. dalykų). Jau šiandien Lietuvos istoriją ir geografiją dėstome tik valstybine kalba. Iš tikrųjų tai tautinių bendrijų interesas, kad baigę mokyklas jauni žmonės galėtų pasilikti Lietuvoje, čia dirbtų ir kurtų. Jų tautinis tapatumas turi būti ugdomas ne tik per dėstomų dalykų kalbą, bet ir per dėstomų dalykų turinį. Pavyzdžiui, rusų tautybės asmenims bendražmogiškas moralės dalykas bus labiau suprantamas ir sėkmingiau perteikiamas, pavyzdžiui, per rusų rašytojo klasiko Dostojevskio kūrybą, nei per kitų pasaulio tautų rašytojų kūrinius ir t.t.

Racionali tautinė pilietinė valstybės vidaus ir užsienio politika, pagrįsta krikščioniškomis vertybėmis

     Popiežius Pranciškus Asyžiuje įvairių pasaulio religijų atstovų susitikime „Už taiką" meldžiasi, kad „teprasideda nauji laikai, kuriais globalizuotas pasaulis būtų tautų šeima.“ Tai esmingi popiežiaus žodžiai. Dievas sukūrė pasaulį kaip tautų šeimą. Kaip šią popiežiaus įžvalgą pritaikyti mums šiandien? Šiuo principu turėtų remtis ir Europos Sąjunga, kaip atsakingų šeimininkų už savo žemę tautų bendruomenė. Kiekvienos ES šalies piliečiai tokiu būdu turi jausti atsakomybę už savo šalį, nes Dievas, sukūręs pasaulį, skiria atsakomybę žmogui. Krikščioniškas atsakingumas - kurti žemėje brolystės ir seserystės visuomenę, pradedant nuo savo šeimos, artimiausios bažnytinės ar pasaulietinės bendruomenės, šalies pilietinės visuomenės, kitaip šis siekis kurti gali tapti utopija. Vadovaudamiesi šiuo principu, visi piliečiai kviečiami aktyviai veikti, dalyvauti pasaulio reikaluose. Tačiau veikti reikia savo gyvenamoje vietoje konkrečiai. Mes nesame viso pasaulio ar ES piliečiai - tai būtų abstraktu. Tačiau mums veikiant konkrečiai savo srityje, savo gyvenamojoje vietoje, būtent tas mažas mūsų darbelis savo šeimai, savo parapijai, savo Tėvynei, gali sukurti didelius ir gražus bendrus globalius rezultatus visame pasaulyje. Kaip svarbi mūsų šeimininkiška veikla savo šalyje, savo bendruomenėje, savo šeimoje, taip svarbi ši veikla ir visam pasauliui! (subsidiarumo principas).

     Kokia gali būti racionali šių dienų Lietuvos tautinė pilietinė vidaus ir užsienio politika? Kuriant „svajonių” Lietuvą labai svarbu nepamiršti prieš tai aptarto krikščioniško atsakingumo principo. Didžiausią dėmesį reikėtų sutelkti į vidaus (pilietinės visuomenės, visuomeninių organizacijų, parapijų veiklos bei šeimos problemų) sprendimą. Gvildendami klausimą apie Lietuvos pilietinės visuomenės kūrimą apsiribokime keliais pagrindiniais aktualiausiais šiandienai aspektais tose srityse, kuriose aiški Lietuvos tautinė pilietinė pozicija yra reikalingiausia. Tai santykiai su Lietuvos lenkų rinkimų akcija (LLRA), Europos Sąjunga (ES) ir atgrasymas nuo Rusijos karinės grėsmės. Kadangi esame stiprios gynybinės sąjungos NATO nariai, atrodytų esame apsaugoti tarptautinių pajėgų nuo Rusijos tiesioginės grėsmės, tačiau pirmiau ir svarbiau šio Lietuvos saugumo aspekto turi būti suprantama, kad Lietuvos valstybės gynimas ir išsaugojimas yra ne jos geopolitinių ir karinių sąjungininkų, bet pirmiausiai jos pačios piliečių moralinė ir patriotinė pareiga (Vilniaus forumo deklaracija „Į tautos ir valstybės atsinaujinimą”, 2016 m.). Visiškai teisi yra Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė teigdama, kad Lietuva pirmiausia turi pati investuoti į savo saugumą ir tik tuomet tikėtis partnerių pagalbos. Paanalizuokime, kokia Lietuvos pilietinė pozicija turėtų būti santykiuose su LLRA ir ES.

      Pirma, Lietuvos užsienio tautinė ir pilietinė politika prasideda nuo artimiausio kaimyno - Lenkijos ir Lietuvos pozicijos santykiuose su LLRA. Anksčiau vykusių diskusijų praktika parodė, kad čia mažai kas priklauso vien nuo vidinio dialogo, nes LLRA yra uždara organizacija, turinti glaudžių ryšių su Lenkijos ir Rusijos revanšistine politika. Tikrieji tokios politikos tikslai slepiami po įvairia uždanga, taip pat ir noru "perkrauti" santykius su Lenkija. Kai kurių politikų ėjimas į viešas diskusijas su LLRA, manau, nedavė daug naudos nei mūsų visuomenei, nei politikams, tačiau priešingai - padėjo susivienyti priešiškai Lietuvos integralumui ir pilietiškumui nusistačiusių rinkėjų balsus. Taigi čia geriausia pozicija - ne vien pakantus dialogas, bet ir mūsų kantrybė bei ėjimas į priekį apsiribojant tautinių bendrijų kultūrine autonomija, kuri pagal jų teisėtus prašymus neleistų tautinėms bendrijoms asimiliuotis, tačiau tuo pačiu metu ir leistų visas Lietuvos tautines bendrijas integruotis į bendrą viešą pilietinį Lietuvos gyvenimą, puoselėjant taikų bendradarbiavimą, nedarant jokių skirtumų dėl asmens tautybės.
     Kalbant apie "W" problemą, reikia suprasti, kad čia nebus "ir avis bus sveika, ir vilkas sotus". Suvalkų kraštas Lenkijoje ir Lietuvos Vilnija yra senos mūsų lietuvių baltų etninės žemės, kur pirminiai pavadinimai visada buvo ir šiandien tebėra lietuviški, o dabartiniai lenkiški pavadinimai yra antriniai, atsiradę iš lietuviškų žymiai vėliau, dar Abiejų Tautų Respublikos laikais kaip Lietuvos bajorų sulenkėjimo viena iš pasekmių. Vartoti buitinėje šnekoje tokių lenkiškų žargonų niekas nedraudžia, bet oficialiai rašyti? Ar veidrodiškai sulyginus užrašymo teises lenkiškai ir lietuviškai atstatysime teisingumą? Tarptautinės teisės visų pirma įpareigoja saugoti etninius vietovių pavadinimus tautos gyvenamoje vietoje ir leisti užrašyti juos originalia etnine kalba. Taigi tai liečia tik Suvalkų kraštą, kur gyvena lietuvių tautinė mažuma. Tautinės bendrijos Lietuvoje* yra visai kitas tautinis darinys, turi žymiai paprastesnį tarptautinį statusą, vadinamą kultūrine autonomija. Tai tautinių bendrijų mokyklos, parapijų bendruomenės, kultūriniai meno kolektyvai... Čia, Europos Sąjungoje turime tinkamą pavyzdį mums - tai turkų tautinė bendrija Vokietijoje ar Olandijoje. Iš tikrųjų Lietuvoje tautinių bendrijų turime žymiai daugiau, jų vartojamos kalbos yra lenkų, rusų, žydų, baltarusių, ukrainiečių, karaimų ir kt. Jų visų Konstitucinės teisės Lietuvoje privalo būti vienodos. Kadangi Lietuvoje gyvenančios tautos nėra tikros tautinės mažumos, piliečių pavardžių ir kiti užrašymai lenkiškai ar rusiškai, ar dar kita kalba pagal tarptautines normas tautinėms mažumoms mūsų šalies neįpareigoja. Kas iš politikų nori tai daryti, tai darys tik lietuvių tautos ir kalbos sąskaita, toliau trindami tose etninėse teritorijoje išlikusį mūsų baltų paveldą.
     Šiandieninį pėdsaką Rytų Lietuvoje paliko karų su kaimynais istorija: tai žiauri Rusijos invazija ATR laikais (1655 m. sudeginta sostinė Vilnius), po jos sekusi maro epidemija, išnaikinusi daug etninių Vilnijos gyventojų, lietuvių valstiečių ir bajorų lenkiška asimiliacija ATR laikais, formuojantis Lenkijos unitarinei valstybei, vėliau - 1795 m. III-asis ATR padalijimas t.y. Lietuvos etninių žemių Rusijos imperijos okupacija ir jos metu vykę sukilimai, gyventojų žudymai bei trėmimai, svetimo etnoso atkėlimas iš slaviškų Baltarusijos sričių, vėliau XX a. - Lenkijos tarpukario okupacija, lietuviškų mokyklų uždarymai ir Vilnijos gyventojų lenkinimo politika, pasitelkiant religiją kaip „polska viara”. Atgaila iš tikrųjų reikalinga visoms šalims, kurios savo veiksmais pažeidė tarptautines normas, taiką, elgėsi ne pagal krikščioniškas nuostatas. Pataikavimas LLRA, kurį bando daryti kairieji liberalai situaciją tik pablogintų. Tuomet, sustiprėjus LLRA pozicijai, galima nueiti iki tragedijų: visokio lygio referendumų ir net smurto, pakartotinio Vilnijos krašto atskyrimo nuo Lietuvos. Pagarba, tolerancija kultūrinės autonomijos ribose turi būti vienodai rodoma visiems Lietuvos piliečiams, neišskiriant kokiai tautinei bendrijai tas asmuo priklausytų. Esu įsitikinęs, kad situacija pasikeistų visų piliečių naudai tuo atveju, jei pati Lenkija pripažintų ir atsiprašytų Lietuvos už tarpukario įvykdytą Vilnijos okupaciją ir gyventojų lenkinimą***, Rusija – už visas nuo XVII-XX a. vykusias okupacijas, lietuvių kalbos draudimą, lietuvių tremtis iš savo etninių žemių. Kad tai yra įmanoma, rodo neseniai įvykę istoriniai faktai, kai Lenkijos prašymu Rusija atsiprašė Lenkijos už Katynės tragediją. Santykiai tarp šių šalių labai pasikeitė - atšilo. Tai gražus pavyzdys. To galime tikėtis ir mes. Neatsiprašymas, kaip ir neapgailėta nuodėmė, susiklosčius nepalankioms aplinkybėms, toliau pasireikš kaip kaimynų vykdomas blogis ir mes - Lietuva - to nepakeisime. Tik apgailėta ir atleista nuodėmė šalių politikams leidžia naujai pažvelgti į savo kaimyną, nesvarbu, koks jis, mažas ar didelis, su pagarba, nuoširdumu, pasitikėjimu. Toks darbas – klystančiam patarti ar pikta darantį sudrausti yra gailestingumo darbas savo kaimynui. Taip pat reikia nuolat pasitikėti Viešpačiu, maldoje dėkoti už Lietuvos laisvę, prašyti taikos Tėvynei.
     Tačiau kokia yra istorinė tikrovė santykiuose su mūsų bendrapiliečiais lenkais? Tiesa gali pasitarnauti mūsų tarpusavio meilei ir taikai ir, kad mūsų tarpusavio „broliška meilė nebūtų veidmainiška“. Kiekvienais metais sausio mėn. švenčiamas Vilniaus miesto gimtadienis. 1323 metais sausio 25-ąją Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas parašė laišką, skirtą Liubeko, Zundo, Brėmeno, Magdeburgo, Kelno bei kitų miestų gyventojams. Šiame laiške pirmą kartą paminėtas Vilniaus miestas. Būtent todėl sausio 25-oji yra laikoma Vilniaus miesto gimtadieniu. Tačiau vėliau, Jogailos valdymo pradžioje, įvyko vilniečių - ten gyvenusios "lietuvių genties" krikštas, kurį galime priskirti prie "Vilniaus miesto gimtadienio dangui" - vilniečių atgimimo naujam gyvenimui su Kristumi. Jogailos vardas senovės vietine liet. kalba reiškė gerą raitelį (dviskiemenis vardas, sudėtas iš žodžių „joti“ ir „gaila“ t.y. senoviškai - galia). Tuomet Jis pasikvietė į mūsų šalį eilę garbingų kunigų iš Lenkijos, kurie savo tautai - aukštaičiams, vilniečiams perduotų Krikšto galią per apšlakstymą vandeniu iš Vilnelės ar Neries upių. Kadangi, kaip aprašyta metraščių knygose, „Vilniuje gyvenanti lietuvių gentis“ nemokėjo lenkiškai, tai vertėjavo pats Krikšto apeigų iniciatorius ir vadovas Jogaila, kuris buvo jau išmokęs lenkų kalbą. Tai mini Lenkijos istoriko Dlugošo senovės metraščiai. Šiandienos gera žinia ta, kad mes, vilniečiai, pradėjome gerbti savo prigimtinę lietuvių kalbą, nes ji tapo mūsų šalies valstybine kalba, ji taip pat atgyja ir mūsų Vilniaus krašto Bažnyčiose, kur kadaise buvo negailestingai ujama. Šalia lietuviškų Šv. Mišių pagal poreikį gali vykti Šv. Mišios ir kita Lietuvos tautinių bendrijų kalba, pavyzdžiui, lenkų ar rusų. Tai džiugi žinia, nors ne visose Vilniaus krašto bažnyčiose, kur „du ar trys“ susirenka dar ji įsileidžiama. Jei dar taip yra kur nors - tai klaidingos buvusios Lenkijos šovinistinės politikos „polska viara“ pasekmės ir šių dienų reliktas, kurį reikia naikinti. Tad norėčiau paskatinti visus Lietuvos lenkų tautybės kunigus, ypač Lietuvos piliečius, kad jie nesibijotų Šv. Mišių aukoti savo protėvių lietuvių t.y. buvusių tikrų vilniečių kalba. Telaimina Jus Viešpats.  

     Antras svarbus momentas - Lietuvos tautinė ir pilietinė politika bendradarbiaujant su Europos Sąjunga. Šios temos pradžioje aptarėme subsidiarumo principo taikymą ES, kuris logiškai veda link ES decentralizacijos. Toks kelias yra naudingesnis Europos šalių bendrijai išlikti stabiliai ir bendruomeniškai. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o nenuleistas iš "viršaus". Kaip galimas tokio solidarumo pavyzdys yra viena svarbiausių aktualijų - tai karo pabėgėlių priėmimas. ES siūlo Lietuvai priimti apie 1100 karo pabėgėlių iš Sirijos. Išreikšdami krikščionišką gailestingumą, privalome solidarizuotis su visos ES šalimis, tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti ir pavojų: pirma, kad nebūtų daromas neleistinas verslas su žmonėmis, o vietoj karo pabėgėlių nebūtų siunčiami „ekonominiai" imigrantai; antra, kad nebūtų daroma svetima mūsų kraštui fundamentalistinio musulmoniško tikėjimo įtaka. Todėl būsimus imigrantus privalome įvairiapusiškai pažinti kaip asmenis. Trečia, imigrantų skaičius turi atitikti mūsų šalies galimybes ir pamatuotą saiką. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į Sirijos karo pabėgėlių priėmimo galimybes Lietuvoje, pirmiau turėtų būti priimami labiausiai nuo karo nukentėję religiškai ir kultūriškai mums artimesni Sirijos krikščionys. Be abejo, turime būti gailestingi visiems žmonėms be išimties, nepriklausomai nuo tikėjimo, rasės, tačiau, kita vertus, drąsiai, aiškiai ir nedviprasmiškai turime įvardinti tiesą, kad islamas krikščionių yra vertinamas kaip klaidatikystė, o jos pasekmė yra sumišusi religinė ir politinė sistema - šariatas, prieštaraujantis pasaulietinei valstybei bei valstybės bei religijos institucijų nepriklausomybės viena nuo kitos principui. Į tokį Lietuvos piliečių krikščionių vertinimą turėtų atsižvelgti visos Lietuvos valstybinės institucijos. Gerbdamos Lietuvos tradicines religijas, neturėtų priimti sprendimų, keliančių pavojų Lietuvos piliečiams. Tačiau tuo pačiu metu negalima pamiršti, kad, anot vyskupo Jono Borutos, pabėgėlių priėmimas yra pagarbos vertas didžios artimo meilės žestas, kad mus ir mūsų tautą laimintų Viešpats.

     Išvados. Lietuvos karalius Mindaugas atskiras savanaudiškas baltų kunigaikštystes sujungė į vieną stiprią Lietuvos valstybę, siekė, kad tauta pažintų tikrąjį Dievą ir su Jo pagalba gyventų ir klestėtų. Dėl šių Mindaugo nuopelnų mes istorijos kelyje sustiprėjome ir galbūt dėl šio Jo žingsnio išlikome. Daugelį savo trūkumų, klajonių įveikėme, tačiau šiandien reikia saugotis, kad neapgalvotais „madingais“ kairiojo liberalizmo ideologijos padiktuotais sprendimais neišbarstytume savo protėvių palikimo. Ką turėtume rinktis? Tautinės ir krikščioniškos vertybės yra amžinos ir Dievo duotos. Taigi, mes, Lietuva, pasirinkę jas, sustiprinsime savo šalį, pagerinsime žmonių gyvenimą, pristabdysime nenaudingą mūsų šaliai masinę emigraciją. 50 metų trukmės sovietinis laikotarpis, kuriame egzistavo valdžios prievarta prieš asmens laisvę pagimdė šiandienos kraštutinumą - individualizmą. Jis yra populistinio kairiojo liberalizmo ideologijos vaisius, deja, Lietuvoje, jos pačios nelaimei, įsivyravęs kaip koks stabas, kuris nieko negali duoti, dargi priešingai - griauna bendruomenes: tautą skatina emigruoti, Bažnyčią išsklaido po įvairius žmonių tikėjimus, inicijuoja dvigubą pilietybę, kėsinasi panaikinti vieną Lietuvos pilietybę, kuri jungia ir suburia įvairių tautybių Lietuvos piliečius bendram darbui savo Tėvynei. Kairiojo liberalizmo principų laikymasis taip pat ardo pačią valstybę viduje: nuvertina ir naikina jos valdymo institucijas, perdėtai sureikšmindamas rinkos faktorių, ignoruoja žmogiškąjį, tautinėje srityje propaguojamas nepasiteisinęs multikultūriškumas (internacionalizmas), šeimą ir visuomenės solidarumą stiprinančių įstatymų ignoravimas valstybėje kelia "tautos išsivaikščiojimo", anarchijos valstybės viduje pavojų. Rimtiems politikams nereikėtų svyruoti kaip nendrei - nuo vieno kraštutinumo bėgti prie kito. Manau, čia sveikas protas liepia vadovautis solidarumo ir subsidiarumo principais****, stiprinant savo tautą, pilietinę visuomenę ir valstybę: remti tradicinę šeimą, integruoti kitų tautų Lietuvos piliečius, per mokyklas, informavimo priemones visuomenėje ugdyti pilietiškumą, tautiškumą, įvairiomis ugdymo programomis skatinti patriotizmą, o kaip priemonę patriotizmui skatinti realizuoti privalomą Lietuvos istorijos egzaminą. Lietuvoje niekada nebus nacionalizmo neapykantos, jei tautiškumas eis kartu su daugumos išpažįstamu katalikų tikėjimu. Nacionalizmas Lietuvoje gali išaugti tik dėl gynybinio pobūdžio, tačiau jis niekada negrasins kitoms tautoms Lietuvos kaimynėms, nes Lietuva yra gyventojų skaičiumi ir teritorija maža valstybė, bet ji gali būti didi savo dvasia ir unikali šalis pasaulyje. Tapome maži ir dėl to, kad mažai rūpinomės savo sena turtinga kalba, istorija, Lietuvos piliečių ugdymu, o Lietuvos kaimynės tai darė ir amžiais stiprėjo bei augo dažnai ne kieno nors kito, o mūsų Lietuvos teritorijos ir nutautėjusių žmonių sąskaita. Tai istorinės pamokos. Tačiau yra išimčių. Lenkijoje ir Rusijoje atgyjantis nacionalizmas yra pavojingas ne tik mums, bet ir visoms jų kaimynėms, todėl visų labui dėl taikos išsaugojimo ES ir visame pasaulyje šios didelės kaimynės turėtų rinktis labiau liberalias vertybes, ypač tas, kurias keliaudamas po tas šalis skelbė filosofas Leonidas Donskis. Taigi, pavyzdžiui, kosmopolitizmas mažoms šalims gali būti labai pavojingas ar net pražūtingas, tačiau didelėms - išganingas. O mums kaip niekada turėtų tapti aktualūs Šv. Raštas, Bažnyčios tėvų mokymas ir, be abejo, Stasio Šalkauskio bei Antano Maceinos tautinio ugdymo idėjų realizavimas.

 

     * Nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“ - Petro Šidagio str. „Tautinės mažumos ar tautinės bendrijos Lietuvoje?“.
     ** Jaunimo sambūris „Pro Patria“ - Laisvūno Šopausko str. - „R. Šimašiaus kitakalbių lentelių politinė prasmė“.
     *** Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis "XXI amžius" - Juozo Tonkūno str. "Atsiprašyti yra garbinga".
     **** Interneto dienraštis "Bernardinai.lt" - James Kalb str. „Kodėl subsidiarumas giriamas žodžiais, o ne darbais?“


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 36 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių