Pamąstykime apie individo ir bendruomenės santykį fizikos mokslo akimis. Kalbant argumentuotai apie mūsų tautą, valstybę, žmones, politiką, trokštamą gerą gyvenimą pradėsiu tokiu palyginimu: Turime gėlę, pamerktą vazoje ir akmenėlį. Kuo šie materialaus fizikinio pasaulio objektai fizikos mokslo požiūriu panašūs ir kuo skiriasi? Atominiu lygmeniu tarp šių dviejų fizikinių objektų – gėlės ir akmenėlio esminių skirtumų nėra, nes jie sudaryti iš tų pačių elementų - atomų. Panašiai, taip, kaip ir pasaulyje žmonės kaip individai yra tokie patys, nors dvasine prasme jie yra skirtingi kaip asmenys.

     Tačiau jei pažvelgsime per mikroskopą į gėlės ir akmenėlio makromolekulinę struktūrą, tai pamatysime didelius skirtumus tarp jų savo akimis: Gėlės makromolekulinė struktūra yra nepalyginamai labiau struktūrizuota, organizuota, nei akmens. Tik dėl to ir yra šie skirtingi išoriniai skirtumai tarp gėlės ir akmenėlio. Tai kūno struktūros organizuotumo rezultatas. Dar daugiau fizikinės tvarkos makromolekuliniame lygmenyje rasime, jei pažvelgsime į gyvą organizmą, pavyzdžiui, drugelį. Panašiai yra skirtumai ir tarp tautų bei valstybių: vienos savo civilizacija "žydi kaip gėlės", "skraido kaip drugeliai", kitos, deja, yra pilkos ir vargsta. Taigi, gyvybės makromolekulinė struktūra yra labiau organizuota, susijusi, lyg kokia žmonių bendruomenė ir, priešingai, akmenėlio ar dulkės vieningos makromolekulinės struktūros veik nėra, nes ji pabirusi, neorganizuota, pasyvi, suskaldyta į atskiras individualias daleles. Lygiai taip ir su valstybe bei jos žmonėmis. Valstybės veidas savo žmonėmis gyvas tuo, kas juos organizuoja, apjungia žmones į vieną bendrą gyvą šalies organizmą. Tai bendruomenės. Skatindami viduje bendruomeniškumą, remdami bendruomenes ir užkirsdami kelią jų irimui, degradavimui galime pasiekti puikių rezultatų – panašiai, kaip skirtumo tarp gėlės ir akmenėlio. Taigi, jei valstybėje yra gyva žmonių bendruomenė, tai ji iš esmės lemia ir šalies klestėjimą: Išveda iš visokios formos savanaudiškumo skurdo, vienatvės, individualizmo ir teikia gerus bendro bendruomeniško gyvenimo rezultatus. Kokie faktoriai sąlygoja mūsų žmonių bendruomenės organizuotumą, kas teikia mūsų valstybei tą bendruomenės gyvybę? Mūsų šaliai Lietuvai iš esmės tą vidaus grožį ir išorės unikalumą sukuria ir teikia tai, kad esame lietuviai (87 proc. gyventojų), Lietuvos piliečiai (arti 100 proc.), katalikai (apie 80 proc.). Taigi Lietuvos „gyvybės“ rezultatas yra mūsų bendras tikėjimas – katalikiškumas (Bažnyčia), mūsų tautiškumas (tauta) bei viena Lietuvos pilietybė (valstybė). Jie kartu visi sukuria organizuotą gyvą valstybės organizuotą struktūrą ir šaliai teikia Jos veidą, nelyginant gėlės. Deja yra tokių ideologijų, kurios tą struktūrą ardo. Viena iš jų yra liberalizmo - asmeninio ar grupinio intereso priešpastatymas visuomeniniams interesams, taip pat - kosmopolitizmo, globalizmo, etinio reliatyvizmo, kaimynų didžiavalstybinio šovinizmo ideologijos, įvairios prieš bendruomenę nutaikytos nuostatos, pavyzdžiui, kaip norima įteisinti nuostata, kad pagal individualistinį poreikį būtų leidžiama įsigyti ir kitą pilietybę, Lietuvos turtų, žemės, kaip ūkininkų įrankio išdalinimas ne Lietuvos piliečiams. Tos paminėtos ideologijos, klaidingos nuostatos sąlygoja šiandieninę nevaldomą tautiečių emigraciją bei svetimtaučių, ne Lietuvos piliečių imigraciją, perspektyvoje - Lietuvos etninių žemių "nulietuvėjimą". Jei čia ES nuostatos reikalauja leisti prekiauti Lietuvos žeme, tai Lietuvos žmonių interesais Lietuvos įstatymais turėtų būti uždėti atitinkami saugikliai, kurių svarbiausias tikslas būtų apginti bendruomenes. Pavyzdžiui, vienas svarbiausių saugiklių galėtų būti būsimiems žemės savininkams ne Lietuvos piliečiams mokėti valstybinę lietuvių kalbą.  Lietuvos bendruomenė nukenčia, jei iš Lietuvos emigruoja santykinai didelis skaičius piliečių, o atvykstančių imigrantų skaičius valstybės nėra tinkamai reguliuojamas. Todėl čia gelbstint karo pabėgėlius jų priėmimų skaičių reikia tinkamai nustatyti pagal mūsų tautos, šalies galimybes bei sudaryti sąlygas atvykusiems įleisti savo šaknis, integruotis į Lietuvos kultūrą, pradžioje sudarant galimybes išmokti valstybinę kalbą. Kiti priešingi bendruomeniškumui faktoriai gali būti ir nesąmoningai nukreipti prieš mūsų pilietiškumą, tautiškumą, tikėjimą t. y. – gyvąją bendruomenę. Tik Bendruomenė iš tikrųjų lemia Lietuvos kaip valstybės buvimą, ateitį ir klestėjimą, ne atskiri asmenys. Pakliuvę į tų faktorių pinkles mūsų atskiri tautiečiai praranda savo tapatumą, deja, miršta Lietuvai ir nebetampa tuo "Lietuvos kūnu". Jei kalbėsime tik apie mūsų katalikišką tikėjimą, tai jie atskyla kaip, anot Kristaus, nuo vynmedžio ir tampa mirusiomis vynmedžio šakelėmis, kurios praranda savo gyvybę, nes tampa mirusiomis savo tikėjimui. Panašiai liūdnas likimas ir šaliai, sudėtai "iš akmenėlių" mano palyginime, nes kiekvienas pilietis kaip trupinėlis atskyla ir vienas bebūdamas praranda savo gyvybę, nes nebegauna nei tautiškumo, nei savo tikėjimo, nei savo pilietybės gyvybę duodančių syvų. Tai būtų liūdna pabaiga, bet taip nėra. Turime Lietuvą su savo Katalikų bažnyčia Lietuvoje, Lietuvos valstybę su etninėmis lietuvių žemėmis, savo gražią, turtingą valstybinę kalbą, valdymo institucijas - Prezidentūrą, Seimą, Vyriausybę ir Teismus, Lietuvos pilietybės instituciją. Taigi esame gyvybės medis, esame kaip ta gėlė su lietuviškomis geltona, žalia, raudona spalvomis. Puoselėkime savo kalbą, raštą, tautiškumą, patriotinius jausmus, išsaugokime vieną pilietybę, gilinkimės, anot Kristaus - "irkimės gilyn" į savo katalikišką tikėjimą. Tai yra Lietuvos optimizmas ir graži ateitis dėl kurios verta gyventi čia, dirbti čia, mylėti Tėvynę ir Jos žmones.


Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 33 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių