Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.

     Anglijoje mokinių ugdymo motyvacijos situacija visiškai kitokia, sakykime - priešinga. Vaikai bei jų tėvai Londono savivaldybės mokyklomis labai patenkinti: vaikai neskuba po pamokų bėgti į namus, sako, kad mokyklų pedagogai turi didesnį autoritetą nei jų tėveliai. Anketiniai tėvelių apklausų duomenys tai patvirtina. Anglai ugdo savo vaikus, pasiremdami savo ilgamete krikščioniška tradicija: savivaldybių mokyklose kabo kryžiai, per religines šventes vyksta vaikų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų vaidinimai, į mokyklą atvyksta parapijos anglikonų pastorius, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su tėveliais. Įdomu, kad tokias mokyklas gausiai renkasi ir Londone gyvenančių musulmonų bei įvairių tautinių bendrijų narių šeimų tėveliai. Čia jie nėra kaip nors išskiriami, siekiama juos integruoti į krikščionišką šalies bendruomenę ir kultūrą. Jie tikrai nori būti šios orios šalies piliečiais. Vasaros atostogos būna labai trumpos - apie 40 dienų, taip pat atostogaujama po religinių švenčių žiemą ir pavasarį, taigi dirbama palyginti daug ir ilgai. Edukologijos mokslo prasme čia mokyklos nepatyrė didelės kaitos ir yra klasikinio ugdymo tipo, ten ir šiandien veikia taip vadinamas pilnas ir proporcingas ugdymo modelis: KŪNO FIZINIS LAVINIMAS, kad vaikai būtų sveiki ir gražūs, darbštūs; KULTŪRINIS lavinimas – mokslinis, dorinis ugdymas, muzikinis lavinimas, įvairių kitų dalykų mokymas, kad vaikai būtų išprusę visose gyvenimo srityse; RELIGINIS UGDYMAS formuojant KRIKŠČIONIŠKĄ PASAULĖŽIŪRĄ, dvasingumą (maldos prieš pamokas, pietus, už kitus asmenis ir pan.), kad būtų mylintys Dievą ir artimą, savo šalį, įgytas žinias ir gebėjimus panaudotų geriems, o ne blogiems tikslams. Kaip rodo tyrimai, Anglijoje vaikams patinka tokios mokyklos, neskuba bėgti namo. Pagrindinė priežastis, manau, yra ugdymo harmonija. Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus). Antra, ugdytinio, kaip asmens, kūną, dvasią, protą lavina proporcingai subalansuotas, taip vadinamas pilnutinis ugdymas. Šitokio ugdymo rezultatas - mokiniai jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, nes patenkinami jų sporto, pažinimo, bendravimo, kūrybos, muzikiniai, religiniai poreikiai. Mokiniai nepavargsta, nenukenčia jų psichinė pusiausvyra, nes nebėra to per didelio jų proto jėgoms apkrovimo, o šis darbas derinamas su mokinių kūno lavinimu bei Šv. Rašto pažinimu, religiniu mokymu, džiaugsminga ir patrauklia muzika, prasmingu ir džiugiu švenčių poilsiu.

      Savo pateiktu pavyzdžiu su Londono „All Saints“ bendrojo lavinimo mokykla norėjau parodyti ir pasakyti, kad visoje šioje šalyje tradiciniu krikščionišku auklėjimu remiasi dauguma UK savivaldybių mokyklų. Įvertinkime šią patirtį. Pradėkime nuo KARDINALIOS – ESMINĖS ŠVIETIMO KAITOS, IŠPILDANČIOS VISUS šiuos EDUKOLOGIJOS MOKSLO DĖSNINGUMUS. Mes turime klasiką A. Komenskį, taip pat ir savo Lietuvos edukologus tėvus mokslininkus prof. S. Šalkauskį, A. Maceiną. Jų skelbtos švietimo idėjos yra ir šiandien gyvos bei moderniai įgyvendintos kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Mums tereikia vadovaujantis jų logika ir išmintimi, atsinaujinant ne "šiuolaikiškumu" užmaskuota kokia nors liberalia vartotojiška ideologija, bet pažangiais edukologijos mokslo tyrimu pagrįstais laimėjimais iš viso pasaulio šalių švietimo patirties. Koks gali būti šios švietimo idėjos įgyvendinimo kelias? Lietuvos vyriausybių švietimo politika šiuo pagrindu turėtų būti vykdoma nuosekliai, pradedant nuo valstybės lygmens švietimo sistemos organizavimo ir planavimo, kur vadovaujamasi bendruoju visuomenės gėriu iki žemiausios grandies - požiūrio į kiekvieną mokinį, kaip į asmenį. Didžiausi svertai, kalbant apie mokyklų teikiamą pasaulėžiūrą, turi būti atiduoti mokinių tėvams, nes valstybė neturi nei laisvamanybės, nei religijų monopolio. Todėl pirmiausia turi būti realizuota konstitucinė tėvų teisė „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (pagal LR Konstitucijos 26 sr. 5 dalį). Atsiremiant į šį valstybės švietimui esminį Lietuvos Konstitucijos straipsnį, turėtų būti sukurta mokslinė Lietuvos švietimo koncepcija ir Bendrosios ugdymo programos. Šiuose pagrindiniuos švietimo sistemos dokumentuose turėtų būti pagarbiai paminėtas mūsų krikščioniškasis paveldas, kuriuo „pagal nutylėjimą“ būtų remiamasi auklėjant jaunąją kartą, mokykloje tęsiant tėvų pradėtą ugdymą. Šią nuostatą galima būtų vertinti kaip tam tikrą įpareigojimą ugdytojams, kad visa Lietuvos švietimo sistema būtų sąlygota edukologijos mokslo principų, kurie teiktų kryptingą iš tradicijos ateinantį auklėjimą jaunuomenei. Tai nebūtų palikta vien tik asmeninei ugdytojų iniciatyvai, nes gyvendami sekuliarioje visuomenėje iš tikrųjų turime įvairios pasaulėžiūros pedagogų. Švietimo sistemos terpė, pagrįsta Europos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, pedagogui sudarytų sąlygas sėkmingai darbuotis, nepriklausomai nuo jo asmens išpažįstamos pasaulėžiūros ir jo esamo edukologinio išsilavinimo. Pedagogų atžvilgiu lieka pasitikėjimo jais, jų kompetencija ir jų noru mokyti vaikus geriau kelias. Kadangi konkrečią mokyklą ir jos teikiamą ugdymą pirmiausia renkasi tėvai, reikia sukurti teise pagrįstus mechanizmus tėvams pasirinkti, steigti ir prižiūrėti savivaldybės mokyklą. Pagal edukologijos mokslo principus mokyklos negali likti su „tuščiais tarpais“ pasaulėžiūros ugdymo srityje, kuriuos gali užpildyti pasaulėžiūra iš „gatvės“, kur fetišizuojamas smurtas, malonumų ieškojimas, pinigų stabai ar kita. Nuo šių klaidų gali apsaugoti taip pat ir nuolatinis ryšys su mokinių tėvais, periodiška mokyklos administracijos ataskaita jiems, viešai pateikiami tėvų apklausos rezultatai, į kuriuos mokyklos vadovai privalėtų nedelsdami reaguoti. Krikščionišku požiūriu tikroji mokyklos hierarchijos, valdančiųjų misija - pasitarnauti visiems bendruomenės nariams, pradedant nuo silpniausiųjų. Santykiuose tarp mokyklos administracijos, tėvų bei mokytojų, "žvaigžde" tebūna tėvai ir mokytojai, ir jų „žvaigždė“ bus tuo ryškesnė, kuo mokytojai bus profesionalesni, geresni savo profesijos žinovai, patarėjai. Mokyklos viduje "žvaigždėmis" visuomet išliks mokiniai, ypač silpniausieji ar turintieji kokią nors fizinę negalią.

  • Video medžiaga iš All Saints Primary school. Filmuota 2013 m. vasarą Londone, UK.


D i e v a s ir T ė v y n ė

 

 

 

 


Savo veikla sekime Kristaus žvaigždę...

Lietuvos vizija remiasi:

  • Šv. Raštu ir Katalikų Bažnyčios tradicija
  • Lietuvos pranciškonais
  • Ateitininkija
  • Krikščionimis demokratais
  • Lietuvos partizanais
  • Poetais ir rašytojais vysk. M. Valančiumi, Maironiu, O. Milašiumi, B. Brazdžioniu...
  • Dvasininkais šv. Jonu Pauliumi II, pal. J. Matulaičiu, kun. A. Svarinsku...
  • Autoritetais šv. Kazimieru, prof. S. Šalkauskiu, A. Maceina, akad. Z. Zinkevičiumi ir kt.

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Sveikiname kardinolą Sigitą Tamkevičių

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dialogas

   „[...] jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis - pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę...“ (Kol 1, 17-19).
   Neseniai kalbėjausi su vienu vyresniojo kurso universiteto studentu. Jis man pasakė: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“
   „Teisybė, – atsiliepiau. –Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro. Norėdamas įvaldyti bet kurį dalyką, žmogus turi būti tikras filosofas – t. y. išmanyti to dalyko teoriją.“
   „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ – paklausė studentas.
   Nusišypsojau sau ir atsakiau: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“
   „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – paklausė jis.
   „Taigi,“ – atsakiau pritariamai.
   „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“
   O tu ar ieškai centrinės ašies, aplink kurią sukasi tikrovė? Ar žinai, kad pats vidurys ir viso ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Visiškai Jam atsidavęs atsidursi pačiame viduryje to, kas gera ir reikšminga.
   Šlovinu Tave, Jėzau, nes Tu esi visa ko centras ir pagrindas, viskas laikosi Tavimi ir dėl Tavęs.

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 19 svečių ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose