Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.

     Anglijoje mokinių ugdymo motyvacijos situacija visiškai kitokia, sakykime - priešinga. Vaikai bei jų tėvai Londono savivaldybės mokyklomis labai patenkinti: vaikai neskuba po pamokų bėgti į namus, sako, kad mokyklų pedagogai turi didesnį autoritetą nei jų tėveliai. Anketiniai tėvelių apklausų duomenys tai patvirtina. Anglai ugdo savo vaikus, pasiremdami savo ilgamete krikščioniška tradicija: savivaldybių mokyklose kabo kryžiai, per religines šventes vyksta vaikų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų vaidinimai, į mokyklą atvyksta parapijos anglikonų pastorius, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su tėveliais. Įdomu, kad tokias mokyklas gausiai renkasi ir Londone gyvenančių musulmonų bei įvairių tautinių bendrijų narių šeimų tėveliai. Čia jie nėra kaip nors išskiriami, siekiama juos integruoti į krikščionišką šalies bendruomenę ir kultūrą. Jie tikrai nori būti šios orios šalies piliečiais. Vasaros atostogos būna labai trumpos - apie 40 dienų, taip pat atostogaujama po religinių švenčių žiemą ir pavasarį, taigi dirbama palyginti daug ir ilgai. Edukologijos mokslo prasme čia mokyklos nepatyrė didelės kaitos ir yra klasikinio ugdymo tipo, ten ir šiandien veikia taip vadinamas pilnas ir proporcingas ugdymo modelis: KŪNO FIZINIS LAVINIMAS, kad vaikai būtų sveiki ir gražūs, darbštūs; KULTŪRINIS lavinimas – mokslinis, dorinis ugdymas, muzikinis lavinimas, įvairių kitų dalykų mokymas, kad vaikai būtų išprusę visose gyvenimo srityse; RELIGINIS UGDYMAS formuojant KRIKŠČIONIŠKĄ PASAULĖŽIŪRĄ, dvasingumą (maldos prieš pamokas, pietus, už kitus asmenis ir pan.), kad būtų mylintys Dievą ir artimą, savo šalį, įgytas žinias ir gebėjimus panaudotų geriems, o ne blogiems tikslams. Kaip rodo tyrimai, Anglijoje vaikams patinka tokios mokyklos, neskuba bėgti namo. Pagrindinė priežastis, manau, yra ugdymo harmonija. Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus). Antra, ugdytinio, kaip asmens, kūną, dvasią, protą lavina proporcingai subalansuotas, taip vadinamas pilnutinis ugdymas. Šitokio ugdymo rezultatas - mokiniai jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, nes patenkinami jų sporto, pažinimo, bendravimo, kūrybos, muzikiniai, religiniai poreikiai. Mokiniai nepavargsta, nenukenčia jų psichinė pusiausvyra, nes nebėra to per didelio jų proto jėgoms apkrovimo, o šis darbas derinamas su mokinių kūno lavinimu bei Šv. Rašto pažinimu, religiniu mokymu, džiaugsminga ir patrauklia muzika, prasmingu ir džiugiu švenčių poilsiu.

     O kokia bendra švietimo padėtis šiuo metu Lietuvoje? Mano giliu įsitikinimu, sekant švietimo rodiklius, rezultatus visa mūsų Lietuvos švietimo sistema serga. Jai yra reikalingas geras gydytojas. Pirmiausia, reikia tikslios paciento ligos diagnozės, po jos - paskirti tinkamus vaistus ligai išgydyti. Jau praėjo beveik 30 m. nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Lietuvoje iki šiol dar tebeturime sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo „stuburo“ švietimą. Remsiuosi edukologijos mokslo pradininku A. Komenskiu, kuris gyveno ir kurį laiką kūrė Lietuvoje, tarpukario Lietuvos pedagogu prof. Stasiu Šalkauskiu. Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas). Kiekviena, anot klasikų, mokykla privalėtų žiūrėti į tokį vykdomą mokinių ugdymą, kad prigimtis (fizinė dalis) tarnautų kultūrinei (proto) sričiai, o ši – religinei (dvasinei). Pedagoginė sistema vaiko emocijas ir jusles turi mokyti paklusti jo valiai, o valią protui. Po 50 metų sovietinės ateizacijos šis požiūris edukologijoje buvo iškreiptas ir neatitinka tiesos. Todėl mokyklų teikiamame ugdyme labai trūksta harmonijos tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo (manau, tai sąlygoja ir mokyklų nepatrauklumą). Bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICIJĄ, KULTŪRĄ. Edukologai, mokytojai, tėveliai, savivaldybių klerkai turi suprasti, kad edukologijoje yra tokių ugdomųjų vertybių, kurios yra amžinos ir niekada nesikeitė, kurios nesikeičia dabar ir niekada nesikeis ateityje. Tai dvasinės vertybės, pavyzdžiui, meilė Dievui, pagarba Tėvynei ir artimui. Jos yra ugdomosios auklėjimo srities vertybės. Jos vaikams pradedamos teikti tėvų namuose ir tęsiamos mokykloje. Tikėjimo prasme visi vaiko ugdytojai esame tik Dievo bendradarbiai, bet ne tiesioginiai šių vertybių teikėjai. Siauriau, pagal temas, privalo būti ugdoma mokinio gailestingumo dorybė, pagarba tiesai, asmeniui, nepritarimas blogiui ir pan. Tai ugdymo pirmieji pagrindai, nuo kurių priklauso kitos mokinių ugdyme esančios mokymo ir lavinimo sritys. Tai įvairių dalykų mokymo žinios, jų supratimas, pasaulio pažinimas bei trečia - lavinimo sritis, pavyzdžiui, išmokstama taisyklingai sportuoti pagal mėgstamą sporto šaką, groti muzikos instrumentu, dirbti kompiuteriu, kepti pyragėlius ir pan. Šios ugdymo sritys visada seka po dvasinių vertybių ugdymo. Jei asmuo būtų nemoralus ir kuo jis geriau mokytųsi, pavyzdžiui, pasaulio pažinimo, ar lavintųsi, tuo visuomenė galėtų patirti didesnę žalą nuo jo blogos intencijos ir darbų. Taip pat labai svarbus ugdymo motyvacijos veiksnys yra tautinis patriotinis ugdymas. Esu už patriotinį ir tautinį ugdymą, bet pripažinkime, kad Lietuvos tautinės mokyklos iš tikrųjų nebuvome sukūrę, nes visą laiką nuo mūsų atgimimo pradžios mokyklos ugdymo programose bijojome paminėti krikščionybę. Na, o iš pasaulio ar Europos patirties žinome, kad tautiškumas be krikščionybės veda link kraštutinumų be dorinio nusistatymo - kosmopolitizmo (savo tautos ignoravimo ar net niekinimo) arba nacionalizmo (kitų tautų žeminimo). Tai susiję su dar viena didžiule problema: tautos, mokinių ir mokyklų skaičiaus mažėjimu dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Gal todėl, kad švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Taigi, diagnozavus ligą, kokie galėtų būti paskirti vaistai Lietuvos švietimo sistemai gydyti?

     Valstybinės švietimo sistemos teikiamame ugdyme yra svarbiausia tai, ar mokykla padeda ugdytiniui rasti savo gyvenimo prasmę. Teisingai atsakytas šis klausimas tuo pačiu yra ir bet kokio blogio prevencija tiek mokykloje, tiek ir už jos ribų. Visa tai susiję su mokyklos teikiama pasaulėžiūra. Reikėtų suprasti, kad „neutralios“ švietimo diegiamos pasaulėžiūros nebūna. Jei vaiko neugdome lietuviškos šeimos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, tai kyla pavojus, kad tą tuščią vietą sieloje užims ir paprastai užima kita pasaulėžiūra, pavyzdžiui, vaikų nelaimei, „gatvės“ filosofija, kaip hedonizmas - malonumų ieškojimas ir pan. Ji dažnai veda prie rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos, perdėto seksualinio aktyvumo. Deja, būna ir tragiškiausių atvejų - dvasinė ar fizinė žūtis. Švietimo strategams būtina iš naujo įvertinti žmogaus prigimties mechanizmą: mokyklos ugdoma pasaulėžiūra turi nedviprasmiškai mokinius vesti link jų dvasios tobulėjimo. Mūsų daugelį amžių išpažįstama Europos krikščioniška tradicija parodo tą kelią per Kristų link krikščioniškų vertybių puoselėjimo. Deja, tarpukario Lietuvoje veikusių krikščioniško ugdymo, dažnai vadinamų katalikiškų, mokyklų veikla dar nėra visiškai atkurta, kad tęstų tėvų namuose pradėtą vaikų katalikišką ugdymą. LR Konstitucija garantuoja tėvų teises ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Beje, terminas „katalikiška mokykla“ iš tikrųjų priklauso Bažnyčios institucijai ir jurisdikcijai. Tad susitarkime, kad analizuodami bendrą valstybės švietimo situaciją ir galimą kaitą dažniausiai kalbėsime apie valstybines ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklas ir jų teikiamą ugdymą, finansuojamą iš visų Lietuvos gyventojų lėšų, sumokamų į savivaldybių biudžetus. Autentiškos katalikiškos mokyklos šiandien yra negausios, nes jos vos išgyvena iš negausių Bažnyčios institucijos lėšų ir dalinės valstybinės paramos, skirtos vykdyti valstybės bendrojo ugdymo programą. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje juridiškai atskirtos, tačiau tos institucijos privalėtų žymiai glaudžiau bendradarbiauti visų bendram gėriui, neapsiribodamos tik viena pasirenkama tikybos disciplina. Ši atskira disciplina veikiau atrodo tik kaip viena nuomonė šalia viso bendrojo švietimo sistemos teikiamo ugdymo. Suprantu, kad Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet kiekviena šeima juk turi daugiau ar mažiau savo puoselėjamas vertybes. Jei esame demokratiška valstybė neturėtume pamiršti, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, ne laisvamaniai. Todėl krikščioniška pasaulėžiūra turėtų būti perteikiama ne vien tik disciplinos principu, bet ir integruotai per visas pamokas, ugdymo srityje esančią auklėjimo sritį, bendrojo ugdymo procesą mokykloje, panašiai, kaip tai vyksta UK Londono savivaldybių mokyklose. Deja, valstybės teikiama savivaldybių mokyklų bendrojo ugdymo politika pasaulėžiūros srityje neatitinka šios realybės, taigi, tada turime pripažinti, kad bendrąja prasme tokia valstybės švietimo politika nepaiso ir iškreipia daugumos tėvų valią. Galbūt ne visi iš jų yra praktikuojantys katalikai, tačiau bent jau prigimtinės vertybės yra aiškiai įvardintos Lietuvos valstybės gyventojų apklausose. Palanki mūsų tautai šiandieninė politinė situacija, nes esame laisvi ES ir NATO nariai, subrandino poreikį nuo iki šiol gyvuojančios perdėm ateistinės mokyklos pereiti prie vakarietiškos europietiškos mokyklos, siekiančios mokinių ugdyme artėti link dvasine prasme gyvo, mylinčio ir gailestingo Kristaus asmens žmogiškojo idealo.

      Savo pateiktu pavyzdžiu su Londono „All Saints“ bendrojo lavinimo mokykla norėjau parodyti ir pasakyti, kad visoje šioje šalyje tradiciniu krikščionišku auklėjimu remiasi dauguma UK savivaldybių mokyklų. Įvertinkime šią patirtį. Pradėkime nuo KARDINALIOS – ESMINĖS ŠVIETIMO KAITOS, IŠPILDANČIOS VISUS šiuos EDUKOLOGIJOS MOKSLO DĖSNINGUMUS. Mes turime klasiką A. Komenskį, taip pat ir savo Lietuvos edukologus tėvus mokslininkus prof. S. Šalkauskį, A. Maceiną. Jų skelbtos švietimo idėjos yra ir šiandien gyvos bei moderniai įgyvendintos kai kuriose išsivysčiusiose Vakarų šalyse. Mums tereikia vadovaujantis jų logika ir išmintimi, atsinaujinant ne "šiuolaikiškumu" užmaskuota kokia nors liberalia vartotojiška ideologija, bet pažangiais edukologijos mokslo tyrimu pagrįstais laimėjimais iš viso pasaulio šalių švietimo patirties. Koks gali būti šios švietimo idėjos įgyvendinimo kelias? Lietuvos vyriausybių švietimo politika šiuo pagrindu turėtų būti vykdoma nuosekliai, pradedant nuo valstybės lygmens švietimo sistemos organizavimo ir planavimo, kur vadovaujamasi bendruoju visuomenės gėriu iki žemiausios grandies - požiūrio į kiekvieną mokinį, kaip į asmenį. Didžiausi svertai, kalbant apie mokyklų teikiamą pasaulėžiūrą, turi būti atiduoti mokinių tėvams, nes valstybė neturi nei laisvamanybės, nei religijų monopolio. Todėl pirmiausia turi būti realizuota konstitucinė tėvų teisė „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (pagal LR Konstitucijos 26 sr. 5 dalį). Atsiremiant į šį valstybės švietimui esminį Lietuvos Konstitucijos straipsnį, turėtų būti sukurta mokslinė Lietuvos švietimo koncepcija ir Bendrosios ugdymo programos. Šiuose pagrindiniuos švietimo sistemos dokumentuose turėtų būti pagarbiai paminėtas mūsų krikščioniškasis paveldas, kuriuo „pagal nutylėjimą“ būtų remiamasi auklėjant jaunąją kartą, mokykloje tęsiant tėvų pradėtą ugdymą. Šią nuostatą galima būtų vertinti kaip tam tikrą įpareigojimą ugdytojams, kad visa Lietuvos švietimo sistema būtų sąlygota edukologijos mokslo principų, kurie teiktų kryptingą iš tradicijos ateinantį auklėjimą jaunuomenei. Tai nebūtų palikta vien tik asmeninei ugdytojų iniciatyvai, nes gyvendami sekuliarioje visuomenėje iš tikrųjų turime įvairios pasaulėžiūros pedagogų. Švietimo sistemos terpė, pagrįsta Europos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, pedagogui sudarytų sąlygas sėkmingai darbuotis, nepriklausomai nuo jo asmens išpažįstamos pasaulėžiūros ir jo esamo edukologinio išsilavinimo. Pedagogų atžvilgiu lieka pasitikėjimo jais, jų kompetencija ir jų noru mokyti vaikus geriau kelias. Kadangi konkrečią mokyklą ir jos teikiamą ugdymą pirmiausia renkasi tėvai, reikia sukurti teise pagrįstus mechanizmus tėvams pasirinkti, steigti ir prižiūrėti savivaldybės mokyklą. Pagal edukologijos mokslo principus mokyklos negali likti su „tuščiais tarpais“ pasaulėžiūros ugdymo srityje, kuriuos gali užpildyti pasaulėžiūra iš „gatvės“, kur fetišizuojamas smurtas, malonumų ieškojimas, pinigų stabai ar kita. Nuo šių klaidų gali apsaugoti taip pat ir nuolatinis ryšys su mokinių tėvais, periodiška mokyklos administracijos ataskaita jiems, viešai pateikiami tėvų apklausos rezultatai, į kuriuos mokyklos vadovai privalėtų nedelsdami reaguoti. Krikščionišku požiūriu tikroji mokyklos hierarchijos, valdančiųjų misija - pasitarnauti visiems bendruomenės nariams, pradedant nuo silpniausiųjų. Santykiuose tarp mokyklos administracijos, tėvų bei mokytojų, "žvaigžde" tebūna tėvai ir mokytojai, ir jų „žvaigždė“ bus tuo ryškesnė, kuo mokytojai bus profesionalesni, geresni savo profesijos žinovai, patarėjai. Mokyklos viduje "žvaigždėmis" visuomet išliks mokiniai, ypač silpniausieji ar turintieji kokią nors fizinę negalią.

     Nemanykime, kad švietimą išgelbės kuo didesnis jo finansavimas. Švietimas labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo teikia jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi pagal galimybę lietuviškai skaityti Šv. Raštą. Manau, esant šiandieninei situacijai Lietuvoje, kai visuomenėje yra pakrikusi moralė, trūksta patriotizmo, meilės Dievui, Tėvynei ir artimui, privalomi abitūros egzaminai, mano giliu įsitikinimu, galėtų būti bent valstybinė lietuvių kalba ir Lietuvos istorija, prie pasirenkamų - Šv. Raštas, daugiau egzaminų - pagal mokinio poreikį. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti nuo sovietmečio įsisenėjusį tradiciniam tikėjimui negatyvų pedagogo mentalitetą, kitaip švietimo reforma Lietuvoje jokiu būdu ne tik kad neįvyks, tačiau net ir neprasidės. Evangelijos ir gyvo Kristaus pavyzdžio skelbimas nuo karaliaus Mindaugo laikų geriausiai pasitarnavo mūsų tautos ugdymui, lietuviškosios krikščioniškosios tapatybės kūrimui. Šiandien tai turėtų tęstis ir toliau pasitarnauti visuomenei. Taigi, sutikime, kad ugdymo pagrindu Lietuvos mokyklose turėtų tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis paveldas. Savo ruožtu katalikiško tikėjimo mokymas turėtų būti labiau siejamas su mūsų tautine kultūra, o ir pati lietuviškoji kultūra turi atspindėti mūsų katalikišką tikėjimą bei jį praturtinti unikaliomis išraiškos formomis liturgijoje, panašiai kaip ir Kristaus Geroji Naujiena kiekvieno asmens ugdyme privalo giliai įsišaknyti, tapti jo savastimi, kad jį perkeistų, jo prigimtį pakylėtų iki antgamtinio gyvenimo ir tuo padarytų tą asmenį orų, vidumi gražų, gerbiantį save ir mylintį kitus. Kokie gali būti konkretūs pavyzdžiai mokyklai, glaudžiau bendradarbiaujant su Bažnyčia, vietos parapijos bendruomene? Šalia mokyklų kaimų ir miestų vietovėse yra parapijų bendruomenės, tad vietos savivaldybės mokykla visada gali sėkmingai bendradarbiauti su Bažnyčia, ypač doros ir tikėjimo ugdymo srityje. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų švenčių metu ugdytojai gali organizuoti moksleivių šventes su gyvai atliekama muzika, dainomis, šokiais, giesmėmis, vaidinimais (mūsų tauta yra daininga!). Į religines šventes, kaip garbingus svečius, būtų galima kviestis parapijos kunigus, ypač mokinių ir mokytojų palaiminimui bei bendrai maldai. Popamokinė lavinamoji ir kūrybinė veikla į mokyklas turėtų atnešti daugiau linksmumo, gyvumo, įvairiopos kūrybos bei sporto švenčių. Neabejotinai naudinga kurti moksleivių ateitininkų, skautų, maironiečių, valančiukų ir kitas moksleivių organizacijas mokyklose.

     Kokių žinių šiandien turime iš naujausios kitų šalių patirties švietimo srityje? Naujausiuose tarptautiniuose švietimo tyrimuose (2000-2018 m), pagal šalių testavimo rezultatus, geriausias vietas pasaulyje užėmė Šiaurės šalys, tokios, kaip Suomija, Estija, kituose žemynuose – Kanada, Japonija. Kuo pagal pasaulinio lygio švietimo strategus ypatingai išsiskiria šios švietime pažengusios pasaulio šalys? Šių šalių švietimo sistemų sėkmės priežastis ekspertai įvardija tokiais žodžiais: KŪRYBINĖ BENDRUOMENĖ (ne konkurencinė kaip, deja, yra šiandien tarp Lietuvos mokyklų ir viduje jų!), bendradarbiavimas tarp mokytojų, mokinių ir tėvų, rizikos nevengimas, kuris yra neišvengiamas dirbant kūrybinį darbą, profesionalumo įvertinimas, pasitikėjimas vienas kitu ir atsakomybė, kuo platesnė ir teisingesnė švietimo aprėptis, pradedant nuo kiekvienos bendruomenės nario iki visos piliečių bendruomenės, neišskiriant ir vargingiausiųjų visuomenės sluoksnių. Kaip suprantame tokia bendruomenė savo principais turėtų būti labai panaši į krikščionišką bendruomenę, kuri iš savo prigimties būtent ir laikosi tokių savo veiklos principų. Deja, kitos pasaulėžiūros sunkiai galėtų to pasiekti, nes, pavyzdžiui, individualizmas, liberalizmas nuklysta į konkurencingos, vartotojiškos, komerciniais santykiais pagrįstos visuomenės siekimą, vengia kurti glaudesnę ir atsakingą vienas už kitą bendruomenės kūrimą, čia trūksta asmenį ir bendruomenę suderinamos subsidiarumo politikos. Jai būdinga tai, kas vyksta nevaldomoje „laisvoje rinkoje“ ar laukinėje gamtoje, kur išlieka stipriausi individai. Geram švietimui iš tikrųjų reikia ne varžymosi, konkurencijos, testų ar standartų, ne to, kas įrodytų, kad vienu ar kitu bruožu tu esi pranašesnis, bet BENDRADARBIAVIMO, kuriančios bendruomenės, kokia yra būtent KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA, priimanti kiekvieną tos bendruomenės narį kaip nelygstamą asmenį. Ji savo prigimtimi siekia visų visuomenės narių lygių teisių, sutarimo ir bendradarbiavimo, PRADEDANT NUO MAŽIAUSIŲJŲ. Toks požiūris veda ne vien tik link asmens kūrybos laisvės, bet ir rūpinimosi vienas kitu, siekiant visų bendrojo gėrio. Visa tai visuomenėje sukuria pusiausvyrą tarp asmenybės ir bendruomenės. Iš įvairių pasaulio šalių švietimo strategijos sėkmingų pavyzdžių, matome, kad tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame. Tokia nuosaiki švietimo politika duoda labai gerų rezultatų ne tik pačiam švietimui, tačiau lemia ir valstybės klestėjimą, tiek kūrybinėje, tiek, kaip pasekmė, ekonominėje srityje. Tuomet atsiranda ekonominė galimybė valstybei didinti ugdytojų algas bei skirti daugiau lėšų investicijoms į švietimą bei jo modernizaciją. Šalia gražių pavyzdžių ir iniciatyvų, neišvengiamai lieka pavojų bei išbandymų.

     Kai kuriose Europos Sąjungos bendrijos šalyse įsigalėjusi populiari liberalizmo ideologija, aišku, turi įtakos ir kiekvienos tos šalies švietimo politikai. Todėl logiška, kad čia kyla jau mano minėto individualizmo, globalizmo ir vartotojiškos visuomenės kūrimo siekiai, kurie gali būti labai priešingi ir nesuderinami su kiekvienos suverenios šalies bendrais švietimo tikslais ir visuomenės bendrojo gėrio kūrimu. Pirmiausia nukentėtų pačių piliečių moralinė atsakomybė už savo šalį. Nepaisant šio blogio, yra gražių ištikimybės tiesai pavyzdžių: Priminsiu, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis 2010 m. laimėjo tarptautinę bylą prieš agresyvųjį individualizmą, norėjusį uždrausti kryžiaus kabinimą mokyklose, o tuo pačiu apgynė ir savo krikščionišką tapatybę. Katalikiškos mokyklos neretai tampa tais židiniais, kurie juos supančiai aplinkai paliudija Evangelijos vertybes, uolesnį bendradarbiavimą ir kūrybą. Tai duoda akstiną ir visai valstybės švietimo sistemai, visuomenei keistis šia kryptimi. Linkiu, kad mes, pedagogai, drąsiai prisidėtume prie šio pozityvaus žingsnio švietime, bendradarbiautume, pirmiausia su Viešpačiu ir žemiškąja Bažnyčia, nuolat prašytume Dievo malonės mums ir mūsų tautai, būtume atsakingi už Tėvynę Lietuvą. Tuomet, be jokios abejonės, turėsime viltį, kad toks švietimas atneš gerų vaisių, o žmonių sielose augs Dievo Karalystė, kurios bruožai yra dinamiškumas, meilė, svetingumas, šeima, o mes tapsime Jos liudytojais Lietuvoje. Mieli ugdytojai, statome ne laikinus pastatus iš akmenų, bet su Dievo pagalba kuriame nelygstamą žmogaus asmenį, ugdome jo dvasines vertybes, kuriame mokyklos bendruomenę, tautą, kaip Bažnyčią iš „gyvų akmenų“, būkime atsakingi už vaikų ir savo šalies Lietuvos likimą prieš Aukščiausiąjį.


Komentarai   

+2 #1 Aukštaitė 2017-06-29 14:52
Pradėti, manyčiau, reiktų nuo konkrečių žingsnių, kurių pirmasis įvardytas labai tiksliai:"Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus)." Įgyvendinus šį tikslą bus galima planuoti kitus žingsnius.
Citata

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 75 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose