Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Kalba ėjo apie užklasinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą ? Štai kur esminis klausimas“. Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tai, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti.

     Anglijoje mokinių ugdymo motyvacijos situacija visiškai kitokia, sakykime - priešinga. Vaikai bei jų tėvai Londono savivaldybės mokyklomis labai patenkinti: vaikai neskuba po pamokų bėgti į namus, sako, kad mokyklų pedagogai turi didesnį autoritetą nei jų tėveliai. Anketiniai tėvelių apklausų duomenys tai patvirtina. Anglai ugdo savo vaikus, pasiremdami savo ilgamete krikščioniška tradicija: savivaldybių mokyklose kabo kryžiai, per religines šventes vyksta vaikų Šv. Kalėdų, Šv. Velykų vaidinimai, į mokyklą atvyksta parapijos anglikonų pastorius, vyksta labai glaudus bendradarbiavimas su tėveliais. Įdomu, kad tokias mokyklas gausiai renkasi ir Londone gyvenančių musulmonų bei įvairių tautinių bendrijų narių šeimų tėveliai. Čia jie nėra kaip nors išskiriami, siekiama juos integruoti į krikščionišką šalies bendruomenę ir kultūrą. Jie tikrai nori būti šios orios šalies piliečiais. Vasaros atostogos būna labai trumpos - apie 40 dienų, taip pat atostogaujama po religinių švenčių žiemą ir pavasarį, taigi dirbama palygint daug ir ilgai.
     O kokia bendra švietimo padėtis šiuo metu Lietuvoje? Deja, mano nuomone, Lietuvoje turime dar sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo „stuburo“ švietimą. Mokyklų pedagogikoje trūksta harmonijos tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo (manau, tai sąlygoja ir mokyklų nepatrauklumą), bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICIJĄ, KULTŪRĄ. Ar Lietuvos mokykla padeda ugdytiniui rasti gyvenimo prasmę? Šis klausimas susijęs su mokyklos teikiama pasaulėžiūra. Reikėtų suprasti, kad „neutralios“ švietimo diegiamos pasaulėžiūros nebūna. Jei vaiko neugdome lietuviškos šeimos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis, tai kyla pavojus, kad tą tuščią vietą sieloje užims ir paprastai užima kita pasaulėžiūra, pavyzdžiui, vaikų nelaimei, „gatvės“ filosofija, kaip hedonizmas - malonumų ieškojimas ir pan. Ji dažnai veda prie rūkymo, alkoholizmo, narkomanijos, perdėto seksualinio aktyvumo. Deja, būna ir tragiškiausių atvejų - dvasinė ar fizinė žūtis. Švietimo strategams būtina iš naujo įvertinti žmogaus prigimties mechanizmą: mokyklos ugdoma pasaulėžiūra turi nedviprasmiškai vesti mokinius link jų dvasios tobulėjimo. Mūsų daugelį amžių išpažįstama Europos krikščioniška tradicija parodo tą kelią per Kristų, link krikščioniškų vertybių puoselėjimo. Deja, tarpukario Lietuvoje veikusių krikščioniško ugdymo, dažnai vadinamų katalikiškų mokyklų veikla dar nėra visiškai atkurta, kad tęstų tėvų namuose pradėtą vaikų katalikišką ugdymą, nors LR Konstitucija ir garantuoja tokias tėvų teises ugdyti savo vaikus pagal savo įsitikinimus. Beje, terminas „katalikiška mokykla“ iš tikrųjų priklauso Bažnyčios institucijai ir jurisdikcijai, tad, susitarkime, kad analizuodami bendrą valstybės švietimo reformą kalbėsime pagrindinai apie valstybines ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklas ir jų teikiamą ugdymą, finansuojamą iš visų Lietuvos gyventojų lėšų, sumokamų į savivaldybių biudžetus. Autentiškos katalikiškos mokyklos šiandien yra negausios, nes jos vos išgyvena iš negausių Bažnyčios institucijos lėšų ir dalinės valstybinės paramos, skirtos valstybės bendrojo ugdymo programos vykdymui. Valstybė ir Bažnyčia Lietuvoje juridiškai atskirtos, tačiau tos institucijos privalėtų žymiai glaudžiau bendradarbiauti visų bendram gėriui, neapsiribojant tik viena pasirenkama tikybos disciplina. Pedagogine prasme, tai veikiau atrodo tik kaip pateikiama atskira nuomonė šalia viso bendrojo švietimo sistemos teikiamo ugdymo. Suprantu, kad tam reikės daug laiko, kad viską pakeistume. Lietuvoje nėra valstybinės religijos, bet kiekviena šeima juk turi daugiau ar mažiau savo puoselėjamas vertybes. Jei esame demokratiška valstybė neturėtume pamiršti, kad 80 proc. Lietuvos gyventojų yra katalikai, ne laisvamaniai. Deja, valstybės teikiama savivaldybių mokyklų bendrojo ugdymo politika pasaulėžiūros srityje neatitinka šios realybės, taigi, tada turime pripažinti, kad bendrąja prasme tokia valstybės švietimo politika nepaiso ir iškreipia daugumos tėvų valią. Galbūt ne visi iš jų yra praktikuojantys katalikai, tačiau bent jau prigimtinės vertybės yra aiškiai įvardintos Lietuvos valstybės gyventojų apklausose. Įvertinkime tai ir keiskimės. Labai svarbus ugdymo motyvacijos veiksnys yra tautinis patriotinis ugdymas. Esu už patriotinį ir tautinį ugdymą, bet pripažinkime, kad, deja, jokios Meilės Lukšienės kurtos Lietuvos tautinės mokyklos Lietuvoje dar neturime, nes visą laiką nuo mūsų atgimimo pradžios mokyklos ugdymo programose buvo bijomasi paminėti krikščionybę. Na, o iš pasaulio ar Europos patirties žinome, kad tautiškumas be krikščionybės veda link kraštutinumų be dorinio nusistatymo - kosmopolitizmo (savo tautos ignoravimo ar net niekinimo) arba nacionalizmo (kitų tautų žeminimo). Nekritikuosiu, manau, netobulos šiandieninės M. Lukšienės švietimo Tautinės mokyklos koncepcijos, nes svarbu, kas vyksta švietimo sistemoje, kokią poziciją yra šiandien užėmęs Lietuvos edukologijos mokslas? Galima teigti - yra didelė problema, susijusi su švietimu ir edukologija: mažėja tauta, mažėja mokinių ir mokyklų skaičius iš esmės dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Pati švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje, manau, yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Kažkodėl edukologijos mokslininkai šiandien tyli. Remsiuosi edukologijos mokslo pradininku A. Komenskiu, kuris gyveno ir kūrė kurį laiką ir Lietuvoje bei tarpukario Lietuvos pedagogu prof. Stasiu Šalkauskiu. Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas). Kiekviena mokykla privalėtų žiūrėti į tokį vykdomą mokinių ugdymą, kad prigimtis (fizinė dalis) tarnautų kultūrinei (proto) sričiai, o ši – religinei, dvasinei. Pedagoginė sistema vaiko emocijas ir jusles turi mokyti paklusti jo valiai, o valią protui. Kiek žinau, yra neblogas Anglijos pavyzdys. Ten mokyklos nepatyrė didelės kaitos ir yra klasikinio ugdymo tipo, nes ten dar šiandien veikia, anot St. Šalkauskio, pilnutinis ir proporcingas ugdymo modelis. Valstybinėse Anglijos savivaldybių mokyklose yra išlikęs toks ugdymas: KŪNO FIZINIS LAVINIMAS, kad vaikai būtų sveiki ir gražūs, darbštūs; KULTŪRINIS lavinimas – mokslinis, dorinis ugdymas, kitų dalykų mokymas, kad vaikai būtų išprusę visose gyvenimo srityse; RELIGINIS UGDYMAS formuojant KRIKŠČIONIŠKĄ PASAULĖŽIŪRĄ, dvasingumą (maldos prieš pamokas, pietus, už kitus asmenis ir pan.), kad būtų mylintys Dievą ir artimą, savo šalį, įgytas žinias ir gebėjimus panaudotų geriems, o ne blogiems tikslams. Kaip rodo tyrimai, Anglijoje vaikams patinka tokios mokyklos, neskuba bėgti namo. Pagrindinė priežąstis, manau, yra pilnutinio ugdymo harmonija. Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus). Antra, ugdytinio, kaip asmens, kūną, dvasią, protą lavina proporcingai subalansuotas, taip vadinamas pilnutinis ugdymas. Šitokio ugdymo rezultatas - mokiniai jaučia pasitenkinimą, džiaugsmą, nes išpildomi jų sporto, pažinimo, bendravimo, kūrybos, religiniai poreikiai. Mokiniai nepavargsta, nenukenčia jų psichinė pusiausvyra, nes nebėra to per didelio jų proto jėgoms apkrovimo, o šis darbas derinamas su mokinių kūno lavinimu bei Šv. Rašto pažinimu, religiniu mokymu, prasmingų ir džiugių švenčių poilsiu. Pradėkime ir mes nuo KARDINALIOS – ESMINĖS ŠVIETIMO REFORMOS, IŠPILDANČIOS VISUS šiuos EDUKOLOGIJOS MOKSLO DĖSNINGUMUS. Turime klasiką A. Komenskį, o taip pat turime ir savo Lietuvos edukologus mokslininkus, kaip prof. S. Šalkauskį, kurio skelbtos idėjos moderniai įgyvendintos ir gyvos išsivysčiusiose šalyse, ypač UK. Taigi siūlau susigrąžinti savo lietuvišką bei klasikinę edukologiją, kad iš esmės pakeistume ir pačią pedagoginę praktiką Lietuvos mokyklose. Lietuvos vyriausybių švietimo politika turėtų būti nuosekliai vykdoma nuo valstybės lygmens švietimo sistemos organizavimo ir planavimo, kur vadovaujamasi bendruoju visuomenės gėriu ir nusileidžiančio iki požiūrio į kiekvieną mokinį kaip į asmenį. Šalia mokyklų kaimų ir miestų vietovėse yra parapijų bažnyčios, tad mokykla gali sėkmingai bendradarbiauti su Bažnyčia doros ir tikėjimo ugdymo srityje. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų švenčių metu ugdytojai gali kviestis į mokyklas kunigus, kurti moksleivių ateitininkų, skautų organizacijas mokyklose ir kt. Neabejoju, jei kursime geras modernias krikščioniškos pasaulėžiūros mokyklas, Lietuva taps labiau išsivysčiusia šalimi, o gimstamumas ir valstybės gyventojų skaičius pradės augti. Didžiausi svertai, kalbant apie mokyklų teikiamą pasaulėžiūrą, turi būti atiduoti mokinių tėvams, nes valstybė neturi nei laisvamanybės, nei religijų monopolio. Todėl pirmiausia turi būti realizuota konstitucinė tėvų teisė „nevaržomai rūpintis vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (pagal LR Konstitucijos 26 sr. 5 dalį). Atsiremiant į šį valstybės švietimui esminį Lietuvos Konstitucijos straipsnį ir turėtų būti paruošta Lietuvos švietimo mokslinė koncepcija. Čia tesirenka tėvai. Ir tam reikia sukurti teise pagrįstus mechanizmus tėvams pasirinkti, steigti ir prižiūrėti savivaldybės mokyklą. Pagal edukologijos mokslo principus mokyklos negali likti su „tuščiais tarpais“ pasaulėžiūros ugdymo srityje, nes juos gali užpildyti pasaulėžiūra iš „gatvės“, kur fetišizuojamas smurtas, malonumų ieškojimas, pinigų stabai ar kita. Nuo šių klaidų gali apsaugoti nuolatinis ryšys su mokinių tėvais, periodiška mokyklos administracijos ataskaita jiems, viešai pateikiami tėvų apklausos rezultatai, į kuriuos mokyklos vadovai privalėtų nedelsiant reaguoti. Ir nemanykime, kad švietimą išgelbės kuo didesnis jo finansavimas. Švietimas labai mažai koreliuoja su pinigais, turtu, nes tai lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai, kurie yra iš ugdymo srities. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo teikia jo pašaukimo ugdyti jaunąją kartą išsipildymas, nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi pagal galimybę lietuviškai skaityti Šv. Raštą. Evangelijos ir gyvo Kristaus pavyzdžio skelbimas nuo karaliaus Mindaugo laikų geriausiai pasitarnavo mūsų tautos ugdymui, lietuviškosios krikščioniškosios tapatybės kūrimui. Šiandien tai turėtų tęstis ir toliau pasitarnauti visuomenei. Taigi, sutikime, kad ugdymo pagrindu Lietuvos mokyklose turėtų tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis paveldas. Savo ruožtu katalikiško tikėjimo mokymas turėtų būti labiau siejamas su mūsų tautine kultūra, o ir pati lietuviškoji kultūra turi atspindėti mūsų katalikišką tikėjimą bei jį praturtinti unikaliomis išraiškos formomis liturgijoje, panašiai kaip ir Kristaus Geroji Naujiena kiekvieno asmens ugdyme privalo giliai įsišaknyti, nueiti iki jo „kaulų smegenų“, tapti jo savastimi, kad jį perkeistų, jo prigimtį pakylėtų iki antgamtinio gyvenimo ir tuo padarytų tą asmenį oriu, vidiniai gražiu, gerbiančiu save ir mylinčiu kitus. Todėl Lietuvos švietimo Koncepcijoje, Bendrosiose ugdymo programose turi būti pagarbiai paminėtas mūsų krikščioniškasis paveldas, kuriuo „pagal nutylėjimą“ būtų remiamasi auklėjant jaunąją kartą, mokykloje tęsiant tėvų pradėtą ugdymą. Tai padaryti reikia dėl įpareigojimo ugdytojams, kad visa Lietuvos švietimo sistema būtų sąlygota edukologijos mokslo principų, kurie teiktų kryptingą iš tradicijos ateinantį auklėjimą jaunuomenei, tai nebūtų palikta vien asmeninei ugdytojų iniciatyvai, kuri sekuliarioje visuomenėje organizuotai bendruomeniškai iš principo ir negali padaryti. Bet kurios pasaulėžiūros aukštojo pedagoginio išsilavinimo lygio pedagogui sėkmingai darbuotis turėtų būti paruošta švietimo sistemos terpė, pagrįsta Europos tradicinėmis krikščioniškomis vertybėmis. Prabėgęs laikas po sovietmečio 50 metų trukusios ateizacijos ir palanki mūsų tautai šiandieninė situacija, nes esame laisvi ES ir NATO nariai, subrandino poreikį nuo iki šiol gyvuojančios perdėm ateistinės mokyklos pereiti prie vakarietiškos europietiškos mokyklos, siekiančios mokinių ugdyme artėti link dvasine prasme gyvo, mylinčio ir gailestingo Kristaus asmens žmogiškojo idealo. Mano pateiktu pavyzdžiu su Londono „All Saints“ bendrojo lavinimo mokykla, norėjau parodyti ir pasakyti, kad visoje šioje šalyje tradiciniu krikščionišku auklėjimu remiasi dauguma savivaldybių mokyklų. Tačiau yra ir naujų išbandymų. Šiandien pasaulio politikoje kylančio individualizmo ir globalizmo siekiai gali būti labai priešingi ir nesuderinami su kiekvienos suverenios šalies bendruoju visuomenės gėriu. Priminsiu, kad Lietuva, kartu su kitomis Europos šalimis 2010 m. laimėjo tarptautinę bylą prieš agresyvųjį individualizmą, norėjusį uždrausti kryžiaus kabinimą mokyklose, o tuo pačiu apgynė ir savo krikščionišką tapatybę. Linkiu, kad mes, pedagogai, drąsiai bendradarbiautume su Viešpačiu ir žemiškąja Bažnyčia, nuolat prašytume Dievo malonės mums ir mūsų tautai, kad žmonių sielose augtų Dievo Karalystė, kurios bruožai yra dinamiškumas, meilė, svetingumas, šeima ir mes taptume Jos liudytojais Lietuvoje. Būkime atsakingi už Lietuvos likimą prieš Aukščiausiąjį.


Komentarai   

0 #1 Aukštaitė 2017-06-29 14:52
Pradėti, manyčiau, reiktų nuo konkrečių žingsnių, kurių pirmasis įvardytas labai tiksliai:"Pirmiausia, sudaromos sąlygos į kiekvieną mokinį žiūrėti kaip į asmenybę (nedidelės klasės, kuriose dirba po kelis ugdytojus)." Įgyvendinus šį tikslą bus galima planuoti kitus žingsnius.
Citata

Pridėti komentarą


Saugos kodas
Atnaujinti

Visa atnaujinti Kristuje!

Savo veikla
sekime
Kristaus
žvaigždę...

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 31 svečias ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių