„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 13-26).

     Sekant Lietuvos bendrojo švietimo rodiklius ir tarptautinius rezultatus galima konstatuoti, kad mūsų Lietuvos švietimo sistema serga. Nuo jos sveikatos priklauso visuomenės, tautos, valstybės ateitis, todėl jai yra reikalingas geras gydymas. Negydant šios ligos, visuomenę, tautą, valstybę gali ištikti rimta krizė ar net krachas. Lietuvos istorijoje buvo ne kartą taip nutikę, kai praradome savo nepriklausomybę ir valstybingumą. Ko reikia, kad tokia tautos tragedija nepasikartotų? Pirmiausia, šiandien reikia tikslios paciento ligos diagnozės, po jos - paskirti ir vartoti tinkamus vaistus ligai išgydyti...

     Jau praėjo beveik 30 m. nuo Nepriklausomybės atkūrimo, tačiau Lietuvoje iki šiol dar tebeturime sovietizuotą - ateizuotą, perdėm viskam liberalų ir neturintį savo „stuburo“ švietimą. Remsiuosi edukologijos mokslo pradininku A. Komenskiu, kuris gyveno ir kurį laiką kūrė Lietuvoje, tarpukario Lietuvos pedagogu prof. Stasiu Šalkauskiu. Klasikinė edukologija į žmogų, vaiką žiūri kaip į psichofizinį asmenį, turintį kūną (fizinis lavinimas), protą (kultūrinis, mokslinis ugdymas), sielą (religinis dvasingumo ugdymas). Kiekviena, anot klasikų, mokykla privalėtų žiūrėti į tokį vykdomą mokinių ugdymą, kad prigimtis (fizinė dalis) tarnautų kultūrinei (proto) sričiai, o ši – religinei (dvasinei). Pedagoginė sistema vaiko emocijas ir jusles turi mokyti paklusti jo valiai, o valią protui. Po 50 metų sovietinės ateizacijos šis požiūris edukologijoje buvo iškreiptas ir neatitinka tiesos. Todėl mokyklų teikiamame ugdyme labai trūksta harmonijos tarp vaiko kūno, proto, sielos ugdymo (manau, tai sąlygoja ir mokyklų nepatrauklumą). Bijome drąsiai pripažinti savo prigimtinę, nuo KARALIAUS MINDAUGO laikų pasirinktą VAKARŲ EUROPOS KRIKŠČIONYBĖS KATALIKIŠKĄ TRADICIJĄ, KULTŪRĄ. Edukologai, mokytojai, tėveliai, savivaldybių klerkai turi suprasti, kad edukologijoje yra tokių ugdomųjų vertybių, kurios yra amžinos ir niekada nesikeitė, kurios nesikeičia dabar ir niekada nesikeis ateityje. Tai dvasinės vertybės, pavyzdžiui, meilė Dievui, pagarba Tėvynei ir artimui. Jos yra ugdomosios auklėjimo srities vertybės. Jos vaikams pradedamos teikti tėvų namuose ir tęsiamos mokykloje. Tikėjimo prasme visi vaiko ugdytojai esame tik Dievo bendradarbiai, bet ne tiesioginiai šių vertybių teikėjai. Siauriau, pagal temas, privalo būti ugdoma mokinio gailestingumo dorybė, pagarba tiesai, asmeniui, nepritarimas blogiui ir pan. Tai ugdymo pirmieji pagrindai, nuo kurių priklauso kitos mokinių ugdyme esančios mokymo ir lavinimo sritys. Tai įvairių dalykų mokymo žinios, jų supratimas, pasaulio pažinimas bei trečia - lavinimo sritis, pavyzdžiui, išmokstama taisyklingai sportuoti pagal mėgstamą sporto šaką, groti muzikos instrumentu, dirbti kompiuteriu, kepti pyragėlius ir pan. Šios ugdymo sritys visada seka po dvasinių vertybių ugdymo. Jei asmuo būtų nemoralus ir kuo jis geriau mokytųsi, pavyzdžiui, pasaulio pažinimo, ar lavintųsi, tuo visuomenė galėtų patirti didesnę žalą nuo jo blogos intencijos ir darbų. Taip pat labai svarbus ugdymo motyvacijos veiksnys yra tautinis patriotinis ugdymas. Esu už patriotinį ir tautinį ugdymą, bet pripažinkime, kad Lietuvos tautinės mokyklos iš tikrųjų nebuvome sukūrę, nes visą laiką nuo mūsų atgimimo pradžios mokyklos ugdymo programose bijojome paminėti krikščionybę. Na, o iš pasaulio ar Europos patirties žinome, kad tautiškumas be krikščionybės veda link kraštutinumų be dorinio nusistatymo - kosmopolitizmo (savo tautos ignoravimo ar net niekinimo) arba nacionalizmo (kitų tautų žeminimo). Tai susiję su dar viena didžiule problema: tautos, mokinių ir mokyklų skaičiaus mažėjimu dėl emigracijos ir mažo gimstamumo. Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Gal todėl, kad švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Taigi, diagnozavus ligą, kokie galėtų būti paskirti vaistai Lietuvos švietimo sistemai gydyti?

     Nemanykime, kad švietimą išgelbės kuo didesnis jo finansavimas. Švietimas labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo teikia jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi pagal galimybę lietuviškai skaityti Šv. Raštą. Manau, esant šiandieninei situacijai Lietuvoje, kai visuomenėje yra pakrikusi moralė, trūksta patriotizmo, meilės Dievui, Tėvynei ir artimui, privalomi abitūros egzaminai, mano giliu įsitikinimu, galėtų būti bent valstybinė lietuvių kalba ir Lietuvos istorija, prie pasirenkamų - Šv. Raštas, daugiau egzaminų - pagal mokinio poreikį. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti nuo sovietmečio įsisenėjusį tradiciniam tikėjimui negatyvų pedagogo mentalitetą, kitaip švietimo reforma Lietuvoje jokiu būdu ne tik kad neįvyks, tačiau net ir neprasidės. Evangelijos ir gyvo Kristaus pavyzdžio skelbimas nuo karaliaus Mindaugo laikų geriausiai pasitarnavo mūsų tautos ugdymui, lietuviškosios krikščioniškosios tapatybės kūrimui. Šiandien tai turėtų tęstis ir toliau pasitarnauti visuomenei. Taigi, sutikime, kad ugdymo pagrindu Lietuvos mokyklose turėtų tapti Lietuvos ir Europos krikščioniškomis vertybėmis grindžiamas kultūrinis ir moralinis paveldas. Savo ruožtu katalikiško tikėjimo mokymas turėtų būti labiau siejamas su mūsų tautine kultūra, o ir pati lietuviškoji kultūra turi atspindėti mūsų katalikišką tikėjimą bei jį praturtinti unikaliomis išraiškos formomis liturgijoje, panašiai kaip ir Kristaus Geroji Naujiena kiekvieno asmens ugdyme privalo giliai įsišaknyti, tapti jo savastimi, kad jį perkeistų, jo prigimtį pakylėtų iki antgamtinio gyvenimo ir tuo padarytų tą asmenį orų, vidumi gražų, gerbiantį save ir mylintį kitus. Kokie gali būti konkretūs pavyzdžiai mokyklai, glaudžiau bendradarbiaujant su Bažnyčia, vietos parapijos bendruomene? Šalia mokyklų kaimų ir miestų vietovėse yra parapijų bendruomenės, tad vietos savivaldybės mokykla visada gali sėkmingai bendradarbiauti su Bažnyčia, ypač doros ir tikėjimo ugdymo srityje. Pavyzdžiui, Šv. Kalėdų, Šv. Velykų švenčių metu ugdytojai gali organizuoti moksleivių šventes su gyvai atliekama muzika, dainomis, šokiais, giesmėmis, vaidinimais (mūsų tauta yra daininga!). Į religines šventes, kaip garbingus svečius, būtų galima kviestis parapijos kunigus, ypač mokinių ir mokytojų palaiminimui bei bendrai maldai. Popamokinė lavinamoji ir kūrybinė veikla į mokyklas turėtų atnešti daugiau linksmumo, gyvumo, įvairiopos kūrybos bei sporto švenčių. Neabejotinai naudinga kurti moksleivių ateitininkų, skautų, maironiečių, valančiukų ir kitas moksleivių organizacijas mokyklose.

     Kokių žinių šiandien turime iš naujausios kitų šalių patirties švietimo srityje? Naujausiuose tarptautiniuose švietimo tyrimuose (2000-2018 m), pagal šalių testavimo rezultatus, geriausias vietas pasaulyje užėmė Šiaurės šalys, tokios, kaip Suomija, Estija, kituose žemynuose – Kanada, Japonija. Kuo pagal pasaulinio lygio švietimo strategus ypatingai išsiskiria šios švietime pažengusios pasaulio šalys? Šių šalių švietimo sistemų sėkmės priežastis ekspertai įvardija tokiais žodžiais: KŪRYBINĖ BENDRUOMENĖ (ne konkurencinė kaip, deja, yra šiandien tarp Lietuvos mokyklų ir viduje jų!), bendradarbiavimas tarp mokytojų, mokinių ir tėvų, rizikos nevengimas, kuris yra neišvengiamas dirbant kūrybinį darbą, profesionalumo įvertinimas, pasitikėjimas vienas kitu ir atsakomybė, kuo platesnė ir teisingesnė švietimo aprėptis, pradedant nuo kiekvienos bendruomenės nario iki visos piliečių bendruomenės, neišskiriant ir vargingiausiųjų visuomenės sluoksnių. Kaip suprantame tokia bendruomenė savo principais turėtų būti labai panaši į krikščionišką bendruomenę, kuri iš savo prigimties būtent ir laikosi tokių savo veiklos principų. Deja, kitos pasaulėžiūros sunkiai galėtų to pasiekti, nes, pavyzdžiui, individualizmas, liberalizmas nuklysta į konkurencingos, vartotojiškos, komerciniais santykiais pagrįstos visuomenės siekimą, vengia kurti glaudesnę ir atsakingą vienas už kitą bendruomenės kūrimą, čia trūksta asmenį ir bendruomenę suderinamos subsidiarumo politikos. Jai būdinga tai, kas vyksta nevaldomoje „laisvoje rinkoje“ ar laukinėje gamtoje, kur išlieka stipriausi individai. Geram švietimui iš tikrųjų reikia ne varžymosi, konkurencijos, testų ar standartų, ne to, kas įrodytų, kad vienu ar kitu bruožu tu esi pranašesnis, bet BENDRADARBIAVIMO, kuriančios bendruomenės, kokia yra būtent KRIKŠČIONIŲ BAŽNYČIA, priimanti kiekvieną tos bendruomenės narį kaip nelygstamą asmenį. Ji savo prigimtimi siekia visų visuomenės narių lygių teisių, sutarimo ir bendradarbiavimo, PRADEDANT NUO MAŽIAUSIŲJŲ. Toks požiūris veda ne vien tik link asmens kūrybos laisvės, bet ir rūpinimosi vienas kitu, siekiant visų bendrojo gėrio. Visa tai visuomenėje sukuria pusiausvyrą tarp asmenybės ir bendruomenės. Iš įvairių pasaulio šalių švietimo strategijos sėkmingų pavyzdžių, matome, kad tai, kas veikia religiniame gyvenime, veikia ir sekuliariame. Tokia nuosaiki švietimo politika duoda labai gerų rezultatų ne tik pačiam švietimui, tačiau lemia ir valstybės klestėjimą, tiek kūrybinėje, tiek, kaip pasekmė, ekonominėje srityje. Tuomet atsiranda ekonominė galimybė valstybei didinti ugdytojų algas bei skirti daugiau lėšų investicijoms į švietimą bei jo modernizaciją. Šalia gražių pavyzdžių ir iniciatyvų, neišvengiamai lieka pavojų bei išbandymų.

     Kai kuriose Europos Sąjungos bendrijos šalyse įsigalėjusi populiari liberalizmo ideologija, aišku, turi įtakos ir kiekvienos tos šalies švietimo politikai. Todėl logiška, kad čia kyla jau mano minėto individualizmo, globalizmo ir vartotojiškos visuomenės kūrimo siekiai, kurie gali būti labai priešingi ir nesuderinami su kiekvienos suverenios šalies bendrais švietimo tikslais ir visuomenės bendrojo gėrio kūrimu. Pirmiausia nukentėtų pačių piliečių moralinė atsakomybė už savo šalį. Nepaisant šio blogio, yra gražių ištikimybės tiesai pavyzdžių: Priminsiu, kad Lietuva kartu su kitomis Europos šalimis 2010 m. laimėjo tarptautinę bylą prieš agresyvųjį individualizmą, norėjusį uždrausti kryžiaus kabinimą mokyklose, o tuo pačiu apgynė ir savo krikščionišką tapatybę. Katalikiškos mokyklos neretai tampa tais židiniais, kurie juos supančiai aplinkai paliudija Evangelijos vertybes, uolesnį bendradarbiavimą ir kūrybą. Tai duoda akstiną ir visai valstybės švietimo sistemai, visuomenei keistis šia kryptimi. Linkiu, kad mes, pedagogai, drąsiai prisidėtume prie šio pozityvaus žingsnio švietime, bendradarbiautume, pirmiausia su Viešpačiu ir žemiškąja Bažnyčia, nuolat prašytume Dievo malonės mums ir mūsų tautai, būtume atsakingi už Tėvynę Lietuvą. Tuomet, be jokios abejonės, turėsime viltį, kad toks švietimas atneš gerų vaisių, o žmonių sielose augs Dievo Karalystė, kurios bruožai yra dinamiškumas, meilė, svetingumas, šeima, o mes tapsime Jos liudytojais Lietuvoje. Mieli ugdytojai, statome ne laikinus pastatus iš akmenų, bet su Dievo pagalba kuriame nelygstamą žmogaus asmenį, ugdome jo dvasines vertybes, kuriame mokyklos bendruomenę, tautą, kaip Bažnyčią iš „gyvų akmenų“, būkime atsakingi už vaikų ir savo šalies Lietuvos likimą prieš Aukščiausiąjį.

* - sumaištis žmonių bendruomenėje gali būti nusakoma įvairiai, pavyzdžiui, kai individualizmo paveiktuose santykiuose tarp žmonių nelieka bendro supratimo vienų kitais, bendro sutarimo, tada įsigali neapykanta artimui ir nepasitikėjimas Dievu bei visais žmonėmis. Tokiomis savanaudiškomis nuostatomis suformuotas individas taip pat yra pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje nesurenkami mokesčiai į valstybės biudžetą, santykinai išaugusi socialinė nelygybė tarp piliečių, mažos pensijos, o inovacijos, kapitalas, sukurtas Lietuvoje dažnai išvežamas iš šalies. Tokios neigiamos nuostatos persiduoda ne tik asmeniniuose, bendruomeniniuose santykiuose tarp žmonių, bet ir virtualiai, elektroninėje erdvėje. Pavyzdžiui, atlikti paprastą veiksmą nutolusiu kompiuteriu darosi taip pat neįmanoma dėl užprogramuoto nepasitikėjimo vartotoju. Čia programose atsiranda begalės tikrinimų ir reikalingų patvirtinimų, pranešimų, susirašinėjimų, galų gale veiksmą ar užduotį užbaigianti procedūra tampa varginanti ir galų gale ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai nebeįmanoma arba ji asmeniui atneša žalos, sukelia nervinę įtampą. Ne paslaptis, kad šiandien daugelis žmonių, ypač senyvo amžiaus, savo finansinius, mokestinius reikalus stengiasi tvarkyti per asmeninius ryšius, vengdami elektroninės erdvės, kurioje jau užprogramuotas nepasitikėjimas vienu kitais valstybės piliečiais. Šias žmonių santykių problemas valstybėje gali išspręsti žmonių krikščioniškas, kristocentriškas ugdymas per švietimą, kuriantis harmoniją tarp žmogaus asmens laisvės ir benduomeniškumo.


D i e v a s ir T ė v y n ė

 

 

 

 


Savo veikla sekime Kristaus žvaigždę...

Lietuvos vizija remiasi:

  • Šv. Raštu ir Katalikų Bažnyčios tradicija
  • Lietuvos pranciškonais
  • Ateitininkija
  • Krikščionimis demokratais
  • Lietuvos partizanais
  • Poetais ir rašytojais vysk. M. Valančiumi, Maironiu, O. Milašiumi, B. Brazdžioniu...
  • Dvasininkais šv. Jonu Pauliumi II, pal. J. Matulaičiu, kun. A. Svarinsku...
  • Autoritetais šv. Kazimieru, prof. S. Šalkauskiu, A. Maceina, akad. Z. Zinkevičiumi ir kt.

Sveikinam Tave, o Motina Marija

Bažnyčioje vienybė yra
svarbesnė, nei įvairovė.

Popiežius Pranciškus, 2019 01 01

Sveikiname kardinolą Sigitą Tamkevičių

Monsinjoras Alfonsas Svarinskas

Akademikas Zigmas Zinkevičius

Dievo Motina – Tautų ir valstybių globėja

Dialogas

   „[...] jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno - Bažnyčios galva. Jis - pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę, nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę...“ (Kol 1, 17-19).
   Neseniai kalbėjausi su vienu vyresniojo kurso universiteto studentu. Jis man pasakė: „Įsitikinau, kad visas pažinimas ir žinojimas turi vienijantį saitą. Tą įrodo faktas, kad paėmus bet kurį dalyką – istoriją, literatūrą, tiksliuosius mokslus – ir išgvildenus iki galo, galiausiai atsidursi prie filosofijos.“
   „Teisybė, – atsiliepiau. –Ne veltui aukščiausias mokslinis laipsnis yra filosofijos daktaro. Norėdamas įvaldyti bet kurį dalyką, žmogus turi būti tikras filosofas – t. y. išmanyti to dalyko teoriją.“
   „Bet išgvildenęs filosofiją, tikriausiai atsidursi prie teologijos, ar ne?“ – paklausė studentas.
   Nusišypsojau sau ir atsakiau: „Gryna tiesa! Filosofija kelia tokius klausimus, į kuriuos gali atsakyti tik teologija.“
   „O pasinėręs į teologiją, tikriausiai turi atrasti kažkokią centrinę ašį, ar ne?“ – paklausė jis.
   „Taigi,“ – atsakiau pritariamai.
   „Ką gi, kaip tik tam ir noriu paskirti savo gyvenimą. Noriu aptikti tą viduriuką, centrinę ašį ir visiškai atsiduoti tam reikalui.“
   O tu ar ieškai centrinės ašies, aplink kurią sukasi tikrovė? Ar žinai, kad pats vidurys ir viso ko pamatas yra Viešpats Jėzus? Jis yra viso pažinimo ir visos tiesos centras. Visiškai Jam atsidavęs atsidursi pačiame viduryje to, kas gera ir reikšminga.
   Šlovinu Tave, Jėzau, nes Tu esi visa ko centras ir pagrindas, viskas laikosi Tavimi ir dėl Tavęs.

Dabar naršo

Svetainėje lankosi 46 svečiai ir nėra prisijungusių narių

Nacionalinis Gailestingumo kongresas Vilniuje

Teofiliaus Matulionio paskelbimo palaimintuoju beatifikacijos iškilmės Vilniuje

Vilniaus Kalvarijų vadovėlis iš Gervėčių

Lietuvos paaukojimas Nekaltajai Švč. Mergelės Marijos, Lietuvos Globėjos, Širdžiai Trakuose